Vokiečių gatvė

Vokiečių gatvė XXa. pradžioje buvo pagrindinė prekybos gatvė, savo svarba daug kartų lenkianti dabartinį Akropolį

Vokiečių gatvė Vilniuje - gi pati senamiesčio širdis, besanti tarp Salamos ir Rotušės, o kaip sako istorikai - didžiausia senamiesčio žaizda.

Istorinės žinios

Gi išties iki pat 1944 metų Vokiečių gatvė buvo svarbiausia prekybinė gatvė Vilniuje, žydų kvartalų ašis, kurioje buvo ir bene svarbiausia pasaulio sinagoga. Naciams vykdant holokaustą, didesnė dalis žydų žuvo, tačiau legenda pasakoja, kad painiuose ten buvusių kvartalų kiemuose pasiklysdavo visi, kas tik užėję, o daugybė slaptų ir pusiau slaptų praėjimų, užmaskuotų apžvalgos langelių, požemių, vidinių laiptų ir praėjimų pastogėse taip gerai padėdavo slėptis, kad iki pat karo pabaigos tenai išliko keli šimtai gyventojų, sėkmingai besislapsčiusių nuo baltaraiščių.

Slaptus praėjimus žinantys gyventojai prasikasė urvus į miesto kanalizacijos tunelius bei aplinkinius kvartalus, tad šiaip ne taip apsirūpindavo ir maistu, buvo tiesiog nesugaunami. Todėl, jau atsitraukiant naciams, šių vadai nusprendė imtis kraštutinės priemonės: Vokiečių gatvės pastatus išsprogdino ir sukėlė milžinišką gaisrą, kurio metu didžioji dalis likusių žydų žuvo, o Vilniaus senamiestyje atsirado milžiniška tuščia erdvė.

Pagal miestui atneštą žalą Vokiečių gatvės sunaikinimas neretai lyginamas su didžiuoju sprogimu Vilniaus geležineklio stotyje. Pokario metais didesnė dalis išsprogdinto ir sudeginto ploto buvo paversta į platų skverą, kurio kitoje pusėje buvo nutiesta antra gatvelė, o šios šonas užstatytas stalininiais pastatais. Būtent tada buvo sugriauta ir unikali Didžioji sinagoga, kuri buvo išlikusi sąlyginai sveika.

Kita gi legenda teigia, kad išties visą Vokiečių gatvę tiesiog išbombardavo sovietai, tačiau yra ir prieštaraujančių, mat toks koncentruotas išgriovimas aviaciniams bombardavimams esą nebūdingas.