Vinilai

Vinilai tuo dar būdavo smagūs, kad jų viršeliai neretai būdavo tiesiog ikoniški, kaip kokie paveikslai, galintys papuošti bet kokius namus.

Vinilai - tai tiesiog tokios muzikinės plokštelės, pagamintos iš vinilo, bet kadangi šiais laikais plokštelėmis vadinti ne lygis, tai visi bando sakyti kiečiau - "vinilas". Vinilas - tai tiesiog tokia plastmasė, iš kurios tos plokštelės gaminamos, tačiau visai čia ne apie tai kalba, o apie muziką.

Viniluose muzika būdavo įrašoma mechaniniu būdu, kaip senoviniuose gramofonuose. Technologija būdavo primityvi - išrėžiant pagal garso virpesiuis griovelį ant tam tikro vaškinio disko, o paskui iš to disko padaromas kažkoksai atspaudas, iš kurio padaroma jau forma štampavimui, o tada ir štampuojamos plokštelės iš juodos plastmasės - iš vinilo.

Tai garso kokybė nebuvo labai gera, būdavo ir traškesiai, o po kelių dešimčių ar juolab šimtų pergrojimų plokštelė smarkiai nudildavo, tad dingdavo visi aukštadažniai garsai. Dar prasčiau, kad dėl visokių subraižymų kartais ta plokštelė dar imdavo ir strigti.

Tačiau šiais laikais, kai visiems audiofilams patinka šiltas lempinis garsas, tai vinilai atgimsta ir gauna kitą gyvenimą, nes daugelis visokių melomanų sako, kad garsas gaunasi grynesnis ir švaresnis, nei iš CD ar visaip sugadintų MP3. Taigi, kadaise niekas tų vinilų nevertino, bet dabar pardavimai tik auga, o populiarumas didėja. Štai jau darosi aukštas lygis bet kuriam hipsteriui turėti kelioliką kokių nors originalių senovinių plokštelių ir patefoną, kuriuo tas plokšteles galėtų groti.

O dar kitiems vinilai labiausiai įsiminė dėl viršelių: kai 30cm didumo vokas, tai jame telpa visas paveikslas, į kurį gražu pažiūrėti. Tai daugelis grupių per tai gerą meną paplatindavo.