Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinė vis dar gana dažnai pasitaiko skurdesnėje dalyje Azijos, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, bet Europoje savaime plintantys atvejai nelabai būna, o būna tik įvežtiniai. Kasmet vienas ar keli panašūs įvežtiniai atvejai aptinami ir Lietuvoje. Sukėlėjas yra Salmonella typhi, bakterija, kuri gana ilgai išlieka aplinkoje, todėl sukuria ilgalaikio bakterinio užterštumo zonas.

Užterštumas vidurių šiltinės sukėlėju žemėje ar vandenyje gali laikytis iki pusės metų, drabužiuose, ant baldų, ant patalynės ar išmatose - 2-4 savaites, taip pat ilgai išlieka įvairiausiuose maisto produktuose, paprastai ilgiau, nei tų produktų laikymo laikas. Blogiausia - kad jei aplinkoje šilta, pvz., 20 laipsnių ar šilčiau, tai šita salmonelė netgi gali daugintis maisto produktuose savaime.

Infekcijos šaltiniu tampa sergantys ligoniai, besimptomiai infekcijos nešiotojai, o taip pat ir žmonės, kurie šita liga persirgo anksčiau. Anksčiau sirgę vidurių šiltine asmenys gali ligą skleisti iki metų laiko, labai retais atvejais - netgi ir daugelį metų (pvz., kaip Tifozinė Merė). Tipiniu atveju savaime pasveikusiais šiltinės skleidėjais žmonės būna iki 3 mėnesių, o tik 2-5% žmonių ilgiau. Jei gydymas antibiotikais, skleidimo po jo gali nebūti visiškai, nes visos bakterijos tiesiog užmušamos.

Senesniais laikais būdavo tokie vidurių šiltinės židiniai, kaip visokie apleisti namai, lūšnos ir t.t., kur būdavo, kad kartą per kokį mėnesį užklysta koksai valkata, pernakvoja, palieka maisto likučius, kažkur patriedžia, išteplioja ir iškeliauja toliau. Vėliau atvyksta kitas valkata, ten pat pernakvoja, apsikrečia ir perneša šiltinę į kitur. Todėl anais laikais buvo svarbi sanitarinė nuostata, dabar jau primiršta: niekada nelįsti į apleistus pastatus, neimti jokių neaiškių drabužių, jokio neaiškaus maisto, netgi nerinkti kokių nors daržovių iš apleistų daržų, nes visur ten su didele tikimybe gali būti infekcija.

Inkubacinis vidurių šiltinės laikotarpis - apie 1-3 savaitės, dažniausiai apie 2 savaites. Apsikrėtimas paprastai vyksta oraliniu-fekaliniu būdu arba nuo kitaip aplinkoje paplitusių bakterijų. Bakterijos pakliūna per užterštą maistą, per vandenį, nuo aplinkos daiktų ir taip toliau. Jų suvalgęs, žmogus apsikrečia.

Įprastais atvejais žmonių atsparumas šitai bakterijai artimas nuliui, tačiau dalis gali persirgti su labai silpnais simptomais ar išvis be simptomų.

Simptomų išsivystymas būna lėtas, paprastai prasideda nuo apetito praradimo, silpnumo, žmogus darosi vangus, kamuoja nemiga, randasi galvos skausmai. Paskui vystosi pykinimas, sąmonė prastėja. Apie 5-7 ligos dieną temperatūra pakyla, paskui prasideda svyruojanti temperatūros eiga - tarp žemesnės ir aukštos. Tokia kintama temperatūra yra būdingas vidurių šiltinės požymis. Vėliau pastebima, kad randasi kosulys, pulsas retėja, kraujospūdis krenta.

Maždaug per savaitę nuo ligos pradžios ima rastis būdingi virškinimo sutrikimai, dėl kurių ši šiltinė vadinama vidurių šiltine: prasideda pilvo skausmai, viduriai burbuliuoja, būna pilvo pūtimas, daug bezdėjimo. Ligoniai neretai pastebi, kad bezdalų kvapas yra kitoks, nei jiems įprasta. Paskui dažniausiai pastebimas sunkus, kartais ir pavojingas vidurių užkietėjimas, nors kartais gali būti ir viduriavimas. Liežuvis patinsta, matomos pilkai rudos apnašos. Dėl stipraus liežuvio patinimo ant liežuvio šonų matosi dantų įspaudimai. Prasideda sausas kosulys, gerklės skausmas.

Maždaug po 1-2 savaičių nuo ligos pradžios gali būti pastebimas nedidelis, kelias dienas trunkantis odos bėrimas.

Ligoniai neretai patiria komplikacijas - būna smegenų, plaučių ir inkstų pažeidimai. Žarnynas gali būti smarkiai pažeistas, atsiranda opos, paskui ir perforacija, o nuo to ir mirtis.

Gydymas antibiotikais, profilaktikai naduojama vakcina, bet ji taikoma tik ten, kur yra labai aukštos ligos rizkos.