Urinoterapija

Urinoterapija

Urinoterapija - pažodžiui reiškia gydymąsi šlapimu (t.y. "myžalais"). Priskiriamas "hom(e)opatiniams" gydymo(si) metodams. Esant reikalui randami paralogiški paaiškinimai procesams, vykstantiems taikant šią "gydymo" rūšį. Bendrąjai populiacijai terminas gerai pažįstamas ir yra dažnai naudojamas. Ypač paplitęs moteriškos lyties senyvo amžiaus priemiesčių ir rajono gyventojų tarpe (dažniausiai 5-15 metų po klimakso - aiškinama Alzhaimerio ligos bei išeminių centrinės nervų sistemos pažeidimų dėl aterosklerozės progresavimu dėl estrogenų trūkumo).

Terminas naudojamas:

Pvz.: "Vaikeli, neplauk to obuoliuko - bus gera urinoterapija."

Arba:

"Sūnėli, atnešk kibirą iš prieangio, reik urinoterapija užsiimt".

Nežinantiems paaiškinsime, jog urinoterapija yra visiškas kliedesys (psichiatrų priskiriamas interpretavimo kliedesių grupei, priskiriamas išradingumo kliedesių kategorijai) ir bezobrazija (t.y. nesąmonė). Entelektualai šią "medicinos" rūšį priskiria "bledstvų" grupei. T.y. žmonių, turinčių kokybinių atminties sutrikimų (pseudoreminescencijų, konfabuliacijų ar kriptomnezijų) sugalvota ir gyvai taikoma metodika, kuria siekiama išgauti maksimaliai didelę naudą (pvz. iš "durnų" bobučių).

Yra nemažai interpretacijų, kuriose mediciniškai aiškinama šlapimo suteikiama nauda. Tačiau šiuolaikinė medicina įrodė, kad šlapimo komponentus galima nebent tepti ant odos (urea, alantoinas), bet jokiu būdu nevartoti per os. Taip tik papildomai apkraunami inkstai, kuriems reikia šalinti dar didesnį toksinų kiekį.

Visi kas teigia priešingai - anksčiau ar vėliau mirs.