Sūrstriom

Čia - tikroji Surströmming

Būtent šitaip - su duona, sviestu ir citrina rekomenduojama valgyti Sūrstriomę

Sūr - sūrus, striom - striomas, gaunasi baisi Smirdanti bomba, vadinama Sūrstriomas arba Surstromming, o iš tiesų, tai suomių liaudies patiekalas - pūdyta, užkasta po žeme ledynuose, beveik šimto metų senumo silkė Skarbonkėse. Sūrstriomė laikoma delikatesu!

Tai dar angliškai kartais šitas daigtas vadinamas fermentuota žuvimi, o lietuviškai - tai tiesiog supuvusia silke. O tai visi skandinavai turi savus sūrstriomus, ir danai, ir švedai, ir norvegai, ir suomiai (o šie tai dar ir saldainius su tuo sūrstriomu kažkokius daro). Tik vat vadinasi pas visus skirtingai, tai nesupaisysi.

Gaminamas sūrstriomas paprastai: sumeta nesūdytą silkę bačkon ir pastato šilton vieton kokiems metams. Tai išvirsta jinai į tokią košelę dvokią, kur net ašakos supūva ir jų nelieka, bet kas ragavo, tai sako, kad labai skanu.

O tai lietuvių tautosakoje irgi nuo sūrstriomo gi tokios frazės atsirado, kaip "striomas" ir "pūti" (teliegą kokią)...

Ypatingos atžymos:

• Turbūt nerasime tokios aviakompanijos, kurios taisyklės leistų į lėktuvo saloną kokiu nors pavidalu įsinešti Surstriomės. Tokių griežtų priuemonių imtasi po to, kai kažkoks dibilas skrydžio metu nutarė paragauti, kas per ten šūdas...

• Rekomenduotina Sūrstriomę atidarinėti vandenyje, kad mažiau vanialintų, bet tai irgi nieko gero, nes Kaimynai pradės įtarinėti negera jau po kokių 10 min.

• O tai švedai kartais juokiasi, kad tai esąs jų cheminis ginklas, mat užsieniečiai jau paties sūrstriomo kvapą užuodę, susiriečia ir pradeda vemti ir trysčiot, taip kad švedų civiliams pakaks išverst vieną kitą skarbonkę miestų gatvėse ir šalis taps nepraeinama...

Valgymas

Kažkada pas suomius išskaityti teko internetuose, kad valgo tradiciškai su karštomis bulvėmis ir sviestu tą sūrstriomą. Tai tradiciškai kai kokia nors šeima ruošiasi tą sūrstriomą valgyti, tai išverda didžiulį katilą bulvių kartu, nes žino, kad visas kaimas bei vienkiemiai aplinkiniai išsyk susirinks svečiuosna, ba iš už kilometrų atsklindantis supuvusios žuvies aromatas tuose kraštuose suprantamas, kaip malonus pakvietimas į vaišes.

Šiaip legendos visokios

Sako, kartą lietuvių kariai savanoriai, išvažiavę praktikuotėn į Švediją, nusipirko sūrstriomo skarbonkę, bet protingai pagalvoję, kad pasakojimai, jog vos ją atidarę, užsieniečiai apsivemia, nutarė imtis atsargumo priemonių. Tai nusinešė skarbonkę ant kažkokio tilto, kad galėtų įmesti upėn, jei išties taip bus. Bet taip ir neįmetė: penki žmonės, buvę šalia skarbonkės, susirietė ir ėmė vemti vietoje, net ne upėn. Keli, apdairiai stovėję atokiau, susirietė ir ėmė vemt, vos link jų dvelktelėjo vėjelis, atnešęs riebų supuvusios žuvies aromatą. Tai dar negana to, greit atlėkė policija ir baudom pagrąsino, mat pasirodo, viešose vietose ten sūrstriomą įstatymai draudžia valgyt...