Naikintojas

Naikintojas arba (pasenęs pavadinimas) eskadrinis minininkas - tai laivas, kuris yra mažesnis, nei kreiseris, tačiau vis dar yra pakankamai galingas, kad galėtų efektyviai ir prasmingai veikti laivų grupėmis, galinčiomis atlikti praktiškai bet kokias kovines užduotis.

Naikintojai paprastai yra didesni laivai, nei fregatos ir kuriami kaip galintys ne šiaip vykdyti karinius veiksmus, o kaip galintys sukurti labai stiprią apsaugą kitiems laivams ar kariauti prieš kitus laivus jūrų mūšiuose - kitaip tariant, veikti kaip laivų naikintojai. Išties pilnas senasis naikintojų pavadinimas yra "torpedinių katerių naikintojas", tiesiog vėlesniais laikais naikintojai ėmė naikinti ne tik torpedinius katerius, bet ir visų kitų tipų laivus.

Netiesiogiai naikintojai perėmė senąsias linijinių laivų funkcijas, nors ir būdami daugybę kartų mažesni ir kaip tik skirti tų pačių linijinių laivų apsaugai.

Dabartinės naikintojų funkcijos - saugoti kitus laivus, taip pat ir lėktuvnešius, ne tik nuo kitų priešo laivų, bet ir nuo aviacijos ar smūgių iš kosmoso. Taigi, naikintojai turi ne tik labai gerą priešlaivinę ginkluotę, bet ir kraštutinai galingą priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.

Naikintojų istorija

Pirmas naikintojas šiuolaikine prasme - apsaugos laivas, skirtas kitiems laivams ginti, buvo pastatytas 1892 metais Jungtinėje karalystėje. Tai buvo "HMS Havock", laivas, kuris buvo sukurtas specialiai torpedinių katerių naikinimui.

Torpediniai kateriai tuo metu buvo visiškai nauja ginkluotės rūšis, atsiradę dėl to, kad atsirado gana kompaktiški ir labai galingi varikliai, kurių dėka atsirado ir galimybė kurti mažus, bet labai greitus laiviukus, kurie būtų ypatingai manevringi ir todėl galėtų nugalėti didelius linijinius laivus. Pirmi tokie kateriai turėjo tiesiog ilgas kartis, prie kurių būdavo prikabinamas užtaisas su sprogmenimis (toksai užtaisas ir buvo vadinamas torpeda), tad buvo nelabai vykę.

Bet paskui atsirado savaeigės torpedos, turinčios nuosavą variklį ir galinčios iš gana didelio nuotolio pačios priplaukti prie laivo. Ir tada paaiškėjo, kad milžiniškus pinigus kainuojantys didžiuliai linijiniai laivai gali būti numušami visiškai pigiais, mažais šūdinais kateriukais, turinčiais vos keliolikos žmonių įgulą.

Taigi, kateriukai, kurie atrodė kaip musės prieš dramblį ir kainavo tiesiog nieko, paaiškėjo, kad gali labai efektyviai numušti bet ką. Kai Čilėje vyko pilietinis karas, 1891 metais pigus kateriukas sėkmingai numušė didelį šarvuotį Blanco Encalada. Štai tada britai susiprato, kad jų nenugalimam laivynui gali ateiti šakės, jei kas nors susipras pulti jį dideliu kiekiu mažų kateriukų.

Beje, vėliau, kai vyko Rusijos-Japonijos karas, Japonija būtent taip ir puolė Rusijos laivyną ir jį išdaužė tiesiog kaip šūdą, nors iki tol Rusijos laivynas buvo laikomas gana moderniu, tuo tarpu Japonijos laivynas atrodė visai pigiu ir atsilikusiu. Tiesiog japonai prisigamino 10 kartų daugiau torpedinių katerių ir torpedų, atitinkamai, dešimteriopai daugiau jų panaudojo ir laimėjo.

Taigi, pirmas britų laivas, kuris buvo sukurtas kaip šiuolaikinis torpedinių katerių naikintojas, buvo pastatytas 1892, o vėliau britai pradėjo gaminti vis didesnius kiekius kitų panašios paskirties laivų. Bendra šiems laivams buvo tai, kad jie buvo greiti, manevringi ir turėjo keletą labai greitai užtaisomų gana mažo kalibro pabūklų, galinčių efektyviai numušti gan toli esančius, greitai manevruojančius taikinius. Galėdami atlikti per trumpą laiką daug šūvių į gana didelį kiekį taikinių, tokie laivai buvo pajėgūs efektyviai gintis nuo torpedinių katerių. Kad galėtų efektyviai kovoti ir su didesniais laivais, šie laivai turėjo ir porą torpedų paleidimo aparatų.

Itin didelis dėmesys buvo kreipiamas į tai, kad tokie laivai galėtų plaukti kuo greičiau, taip pat galėtų veikti ir grupėmis, sukurdami torpediniams kateriams neįveikiamą gynybinę užtvarą, pro kurią šie negalėtų prasiveržti. Kitaip tariant, netgi jei vieną-kitą naikintoją torpediniai kateriai ir numuštų, kiti naikintojai visvien sunaikintų torpedinius katerius iš didesnio nuotolio.

Toks priėjimas labai pasiteisino I Pasauliniame kare, o paskui dar labiau pasiteisino ir II Pasaulinio karo metais, kai naikintojai ėmė vykdyti ir priešlėktuvinės gynybos funkcijas, ir apsaugą nuo povandeninių laivų. Tais laikais ir paaiškėjo, kad naikintojų tipo laivai iš esmės yra geriausias sprendimas jūrų mūšiams, nes dideli superkreiseriai nepasiteisino.

Nors kiti dideli laivai po truputį nyko, tačiau augo naikintojų dydis, nes jie turėjo kovoti vis su daugiau skirtingų taikinių, o taip pat greičiau plaukioti, spėti kartu su didžiuliais lėktuvnešiais. Laivo greitis priklauso nuo jo ilgio - ilgesnis yra savaime greitesnis, todėl didinant greitį, didinama ir laivo talpa, ir tuo pačiu - nešamos ginkluotės kiekis.

Taigi, naikintojų universalumas didėjo, kol galų gale, jau XXa. antroje pusėje susiformavo šiais laikais būdingas naikintojo tipas - laivas, turintis galingą raketinę ginkluotę, galinčią numušinėti laivus ir jų grupes dideliu nuotoliu, kovoti jūrų mūšiuose ir taip toliau. Taip naikintojai ilgainiui išstūmė tuos laivus, kuriuos patys turėjo ginti - linijinius laivus ir šarvuočius.

Naikintojų palyginimas su kitais laivų tipais

Skirtingai, nei kreiseriai, naikintojai visgi nėra tokie laivai, kurie būtų laikomi pajėgiais atlikti tolimus savarankiškus bet kokios paskirties kovinius žygius, paskirai nuo kitų laivų. Šiuo atžvilgiu naikintojai laikomi tokiais laivais, kurie efektyviai veikia eskadromis, t.y., laivų grupėmis.

Kartu naikintojai nėra kuriami kaip mažiausias savarankiškai veikiantis laivų tipas. Tokie mažiausi savarankiški laivai yra fregatos, tuo tarpu naikintojai daromi kaip galingesni, galintys veikti kartu su kitais laivais, galintys turėti gerokai didesnę ugnies galią, o taip pat ir specializuotą paskirtį - pvz., kranto taikinių naikinimą ar panašiai.

Aišku, vienareikšmės ribos čia nėra, tad kai kurie galingesni naikintojai savo kovine galia išties gali lygintis ir su kreiseriais, ir gali gana efektyviai veikti net ir pavieniui. Kartu mažiausi iš naikintojų išties gali būti gana artimi fregatoms, ypač turint omeny, kad pastarosios yra išvis labai menkai apibrėžta laivų rūšis.

Naikintojas ar eskadrinis minininkas?

Iki šiol kyla šiokių tokių ginčų apie tai, kaip teisingiau šiuos laivus vadinti - ar tai eskadriniai minininkai (kaip buvo įprasta vadinti visą sovietmetį, ar tai yra naikintojai, kaip jau darosi įprasta vadinti šiais laikais. Pavadinimo etimologija čia duoda gan aiškų atsakymą - reikia sakyti "naikintojas", nes tai ir atspindi visą šio laivo esmę.

Pavadinimas "naikintojas" šiam laivų tipui kilo iš anglų kalbos žodžio "Destroyer", įsitvirtinusio dar XIXa., o tuo pat metu išplitusiam į kitas kalbas, pvz., vokiečių kalba tai yra "Zerstörer", ispanų kalba "Destructor". Anais laikais, per vokiečių kalbą šis žodis atėjo ir į lietuvių kalbą, nes taip buvo sakoma Tarpukaryje.

Kitas pavadinimas, "eskadrinis minininkas" yra kilęs iš prancūzų kalbos - "Torpilleur d’escadre", kas reiškė "eskadrinį minininką", o minininkai anais laikais buvo ne tik minavimo ar išminavimo laivai, bet ir laivai su torpedomis, kurios buvo vadinamos savaeigėmis minomis. Tokie minininkai buvo skirti kovai prieš kitus laivus, o vėliau, kai patobulėjo - buvo naudojami kovai prieš greitaeigius torpedinius katerius. Pastarasis pavadinimas atsispindi ir italų kalboje - "Cacciatorpediniere" - "torpedinių katerių naikintojas".

Į lietuvių kalbą tasai archaiškas pavadinimas "eskadrinis minininkas" atėjo iš rusų kalbos, į kurią, savo ruožtu, atėjo iš prancūzų.

Dabar jau vėl įsitvirtina naujesnis (arba senesnis, kaip pažiūrėjus), daug geriau realybę atspindintis pavadinimas "naikintojas" - dabar jau atėjęs iš anglų kalbos. Šis pavadinimas buvo naudojamas ir Tarpukaryje, kuomet atsirado kaip vertinys iš vokiečių.