Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Mikrokompiuteris: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 
10 eilutė: 10 eilutė:
Taigi, apie [[1950]]-[[1960]] metus žodis "kompiuteris" reiškė tokį sudėtingą ir didelį įrenginį, kuris visiems asociavosi tik su grandioziniais daiktais. Tokių kompiuterių kaina būdavo neįsivaizduojamai didelė, tad juos pirko arba kariškiai (pvz., priešlėktuvinės gynybos valdymui), arba megakorporacijos, ar kokios nors įstaigos superslaptiems projektams (pvz., [[branduolinis ginklas|branduolinio ginklo]] kūrimui).
Taigi, apie [[1950]]-[[1960]] metus žodis "kompiuteris" reiškė tokį sudėtingą ir didelį įrenginį, kuris visiems asociavosi tik su grandioziniais daiktais. Tokių kompiuterių kaina būdavo neįsivaizduojamai didelė, tad juos pirko arba kariškiai (pvz., priešlėktuvinės gynybos valdymui), arba megakorporacijos, ar kokios nors įstaigos superslaptiems projektams (pvz., [[branduolinis ginklas|branduolinio ginklo]] kūrimui).


Ilgainiui šitų gigantiškų kompiuterių nišą užėmė [[superkompiuteriai]] - tokie kompiuteriai, kaip [[Cray]], ar kiti panašūs, pasižymintys neįtikėtinai dideliu skaičiavimo greičiu.
Ilgainiui, po daugelio metų, šitų gigantiškų kompiuterių nišą užėmė [[superkompiuteriai]] - tokie kompiuteriai, kaip [[Cray]], ar kiti panašūs, kurie vietos užimdavo tiek pat daug, bet pasižymėjo neįtikėtinai dideliu skaičiavimo greičiu.


== Minikompiuteriai užimdavo didelį kambarį ==
== Minikompiuteriai užimdavo didelį kambarį ==

Dabartinė 03:04, 1 sausio 2023 versija

Mikrokompiuteris - dėl istorinių priežasčių taip vadinami eiliniai įprasto dydžio kompiuteriai, kurie nėra nei maži, nei juo labiau mikroskopiniai. Pavadinimas "mikrokompiuteris" atsirado vien dėl istorinių priežasčių, kaip visiškas nesusipratimas. Dabartiniais laikais žodis "mikrokompiuteris" naudojamas ta pačia prasme, kaip ir tiesiog asmeninis kompiuteris.

Žodis "mikrokompiuteris" atsirado todėl, kad pirmi kompiuteriai buvo labai dideli.

Pirmieji kompiuteriai buvo gigantiški

Pirmieji kompiuteriai, kaip ENIAC ar kiti buvo milžiniški įrengimai, kurių patys mažiausi užimdavo didelę salę, o dažniausiai, jei jau su visais kitais įrengimais, skirtais energijos tiekimui, duomenų įvedimui ir išvedimui, programavimui ir taip toliau - tai į vieną patalpą išvis nei iš tolo netilpdavo. Taigi, kompiuteriai užimdavo kelias nemažas sales, dažnai ir visą kokio nors pastato aukštą ar korpusą, o kartais išvis atskirą statinį.

Tokių kompiuterių loginiai elementai būdavo sudaryti pirmiausiai iš radijo lempų, taigi, net primityviausia schemelė, kokie nors paprasti loginiai vartai, čia būdavo maždaug tokio didumo, kaip mokyklinė priešpiečių dėžutė. O kai tokių schemų viename kompiuteryje būdavo tūkstančiai, tai gaudavosi milžiniški, gargariški įrengimai. Tokie kompiuteriai ir energijos naudodavo baisiai daug - tiek, kiek didelis kaimas ar netgi nedidelis miestas.

Taigi, apie 1950-1960 metus žodis "kompiuteris" reiškė tokį sudėtingą ir didelį įrenginį, kuris visiems asociavosi tik su grandioziniais daiktais. Tokių kompiuterių kaina būdavo neįsivaizduojamai didelė, tad juos pirko arba kariškiai (pvz., priešlėktuvinės gynybos valdymui), arba megakorporacijos, ar kokios nors įstaigos superslaptiems projektams (pvz., branduolinio ginklo kūrimui).

Ilgainiui, po daugelio metų, šitų gigantiškų kompiuterių nišą užėmė superkompiuteriai - tokie kompiuteriai, kaip Cray, ar kiti panašūs, kurie vietos užimdavo tiek pat daug, bet pasižymėjo neįtikėtinai dideliu skaičiavimo greičiu.

Minikompiuteriai užimdavo didelį kambarį

Bet paskui atsirado tranzistoriai, o su jais - schemos nepaprastai sumažėjo. Kompaktiškai montuojant, loginis elementas jau tilpdavo į maždaug didelio pašto ženklo dydžio schemelę. Taigi, pavyko sumažinti kompiuterius tiek, kad jie tilpdavo jau į vieną nemažą spintą. O visokie kartu naudojami duomenų saugojimo įrengimai, duomenų įvedimo, išvedimo ir programvimo įranga ir taip toliau - tilptų tame pačiame, nebūtinai labai dideliame kambaryje.

Štai tokie kompiuteriai, kurie su visa reikalinga įranga tilpdavo jau ne į visą salę, o tik į kambarį, o pagrindinė kompiuterio dalis sutilpdavo į vieną-dvi nemažas spintas, buvo pradėti vadinti minikompiuteriais. Tai vat tie minikompiuteriai (arba kaip kai kurie rašo atskirais žodžiais - "mini kompiuteriai") buvo laikomi tikru perversmu, nes energijos naudojo labai mažai ir buvo labai pigūs. Na, tiek pigūs, kad kokia nors 3000 žmonių turinti kompanija galėtų imti ir nusipirkti sau pirmą kompiuterį, su kuriuo bandytų dirbti, skaičiuodama kokius nors savo finansus ar dar ką nors.

Taigi, apie 1960-1970 metus ėmė rastis ir pirmieji daug mažesni kompiuteriai - minikompiuteriai. Lyginant su įprastais kompiuteriais, jie buvo labai lėti, tiesiog be galo lėti, tačiau kartu ir labai pigūs, dešimtis, o kartais ir šimtus kartų pigesni. Taigi, juos įpirkti galėjo ne tik megakorporacijos, kariuomenė ir panašiai, bet ir šiaip įmonės, jei tik nemažos.

Vieni iš pirmų, jei ne patys pirmi populiarūs minikompiuteriai buvo tokie Digital firmos gaminti PDP, nuo kurių iš esmės visa ta minikompiuterių gamyba ir prasidėjo. Buvo nemažai įvairių PDP versijų, kurios vienos buvo daromos taip, kad būtų greitesnės, kitos - kad būtų pigesnės.


Dar mažesni minikompiuteriai

O kaip tik tada ėmė rastis ir pirmosios mikroschemos. Štai tada kompiuteriai ėmė dar labiau mažėti ir galų gale pasigirdo kalbos, kad ateityje gali atsirasti ir mikrokompiuteriai - tokie, kuriems reiks netgi ne atskiro kambario, o kurie bent jau be visokių papildomų prietaisų, galės sutilpti ant vieno stalo į kokią nors dėžę, kuri didumo kaip nedidelė spintelė.

Štai taip 1965 atsirado ir tie patys PDP-8 kompiuteriai, kurie nors ir buvo minikompiuteriai, bet bent jau ta pagrindinė dėžė sutilpdavo ant stalo. Tiesa, ji pati buvo ne ką mažesnė už stalą, ir sutilpdavo tik jos skaičiavimo blokas - atminties moduliai būdavo atskirose spintose, duomenų įvedimui ir išvedimui reikėjo irgi atskirų įrenginių. Bet jau tie PDP-8 kompiuteriai buvo labai maži, nes užimdavo ne visą kambarį, o tik kokio nelabai didelio kambario vieną sieną. Žodžiu, beveik mikrokompiuteriai. Po truputį radosi vis pigesnių sistemų, kurias jau galėjo įpirkti ir mažesnės firmos.

Kai kurių tokių kompiuterių kaina jau buvo pakankamai maža, kad jais dažniau naudodavosi koks pavienis žmogus. Taigi, taip ėmė iš principo rastis ir pirmieji asmeniniai kompiuteriai - kad ir pusės kambario dydžio, bet labiau interaktyviam darbui skirti.


Pirmieji mikrokompiuteriai buvo labai silpni, bet pigūs

O dar paskui kompiuteriai dar labiau sumažėjo ir atsirado visai jau mažyčiai, tokie, kurie su visu ekranu, klaviatūra, atmintimi ir išvis viskuo, ko reikia, sutelpa ant stalo. Tai ir įvyko dėka mikroschemų.

Tai štai tokie kompiuteriai išties atordė tokie mikroskopiniai, kad ir vadinami buvo mikrokompiuteriais. Pirmieji tokie buvo 1974 metų gamybos Altair 8800, kurie išties buvo dėžė su jungikliais ir lemputėmis, kurią pirko nebent visiški radiotechnikos mėgėjai, kurie bandydavo su tuo aparatu programuoti kokias nors girliandas ar dar ką nors panašaus. Tačiau labai greitai kompiuteriai tobulėjo - ir kaina toliau krito, ir galimybių daugėjo.

Paskui per mažiau, nei dešimtmetį pasirodė ir daugelis kitų mikrokompiuterių - Commodore PET, TRS-80, Apple I, Apple II, Commodore 64, ZX Spectrum, BBC Micro, IBM PC ir daugelis kitų.

Visiems tiems kompiuteriams buvo bendra tai, kad jie buvo supaprastinti iki negalėjimo, todėl, lyginant su minikompiuteriais, jie vėlgi buvo labai lėti ir silpni. Bet užtat jau įperkami netgi ir mažoms kompanijoms ar netgi šiaip turtingesniems asmenims. Kompiuterių daugėjo, jų kaina mažėjo ir radosi vis įvairesnių, įvairesnės paskirties modelių. Taip atsirado net ir pirmos žaidimų konsolės, kurios išties irgi buvo mikrokompiuteriai, tik kad specializuoti - tik žaidimams skirti, kaip 1977 išleistas Atari 2600.


Naujesni mikrokompiuteriai

O dar paskui mikrokompiuterių galimybės jau išaugo tiek, kad jie ėmė išstumti ir minikompiuterius - pradžioje vienu iš pirmų tokių buvo 1981 išleistas IBM PC, bet paskui kompiuterių darėsi daugiau, daugiau ir daugiau. Kurį laiką vietoje minikompiuterių dar laikėsi darbo stotys, bet paskui ir jas išstūmė eiliniai paprasti mikrokompiuteriai. Taip galų gale beveik visi kompiuteriai pasidarė visai įprasto dydžio.

Tarp pirmų naujesnės kartos kompiuterių buvo IBM PC AT, kuris buvo panašus į seną IBM PC, tačiau naujai perkurtą, netaupant pinigų komponentams. Kiti išskirtiniai kompiuteriai buvo Apple Lisa, o paskui - Macintosh, kurie turėjo grafinę aplinką, tad jau davė tokias galimybes vartotojams, apie kokias pirmų mikrokompiuterių savininkai vargu, ar galėjo net svajoti - nors nuo pirmų mikrokompiuterių atsiradimo nebuvo praėję net 10 metų.

O dar paskui ėmė rastis vis naujos ir naujos ir naujos sistemos, kurios galų gale ir išsivystė į tai, kas įprasta dabar - į tiesiog eilinius dabartinius mikrokompiuterius. Kitokie kompiuteriai retai bepasitaiko - na, nebent kalbėtume apie mobilius telefonus, kurie išties yra tiesiog šiuolaikiniai [[kišeniniai kompiuteriai]. O tokie kompiuteriai taigi dar mažesni, nei mikrokompiuteriai, tiesa?

Štai todėl dabar tai atrodo, kad visai tie mikrokompiuteriai nėra maži. Ir atrodo keista, kad įprasti kompiuteriai vadinami mikrokompiuteriais.

Bet šiaip tai ir šiais laikais yra vis dar visokie mainframe tipo daiktai, visokie klasteriai ir panašiai, tai ten kai pažiūri - tai kaip buvo kambariai ir salės, taip ir liko kambariai ir salės. Tiesiog nedažnam žmogui tenka tokias dideles sistemas pamatyti. Tai ir atrodo, kad įprasti kompiuteriai nėra labai jau maži.