7 175
pakeitimai
Lietuviški valgiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
→Kai kurios bendros lietuviškų patiekalų ypatybės
| 9 eilutė: | 9 eilutė: | ||
== Kai kurios bendros lietuviškų patiekalų ypatybės == | == Kai kurios bendros lietuviškų patiekalų ypatybės == | ||
Užsieniečių vertinimu, lietuviška virtuvė yra gan išskirtinė - maistas yra švelnus, subtilus, tačiau ekstremalus dviem požiūriais: dauguma valgių kraštutinai riebūs, o saldumynai gi - išskirtinai saldūs, dažniausiai | Užsieniečių vertinimu, lietuviška virtuvė yra gan išskirtinė - maistas yra švelnus, subtilus, tačiau ekstremalus dviem požiūriais: dauguma valgių kraštutinai riebūs, o saldumynai gi - išskirtinai saldūs, kepiniai dažniausiai turi daug kiaušinių trynių. Kaip sakė vienas gurmanas beigi mitybos specialistas, atvykęs [[Lietuva|Lietuvon]] iš [[Vokietija|Vokietijos]] pasisvečiuoti: "''Galvojau, kad vokiška virtuvė yra pati nesveikiausia, tačiau dabar sužinojau, kad lietuviška - tai gurmano mirtis nuo riebalų ir cholesterolio!''". O kitas užsienietis prancūzas, paragavęs lietuviškų [[cepelinai|cepelinų]], pareiškė taip: "''Tai pats sunkiausias ir riebiausias patiekalas, kokį kada nors esu ragavęs, tačiau labai skanus!''". Kiti gi dietologai neretai pareiškia, esą vienu kartu suvalgęs 10 kiaušinio trynių, suaugęs žmogus gali ir numirti, ale visam laikui apie tai užsičiaupia, sužinoję, kad šitiek trynių būna karališko [[šakotis|šakočio]] gabalėly, kurį per vakarą sušveičia penkiametis lietuviukas. | ||
Riebus maistas yra ypatybė, atsiradusi dėl prasto, šalto klimato - tokiomis sąlygomis organizmui nepakanka tik angliavandenių, o reikia ir riebalų, itin daug - gyvulinės kilmės. Per šimtmečius neabejotinai išsivystė tautinės virtuvės prisitaikymas prie tokių sąlygų. | Riebus maistas yra ypatybė, atsiradusi dėl prasto, šalto klimato - tokiomis sąlygomis organizmui nepakanka tik angliavandenių, o reikia ir riebalų, itin daug - gyvulinės kilmės. Per šimtmečius neabejotinai išsivystė tautinės virtuvės prisitaikymas prie tokių sąlygų. Taip atsirado ir vienas būdingas tradicinės lietuvių virtuvės bruožas - viską kepti ant kiaulės taukų, blogiausiu atveju - ant sviesto, o aliejus gi - tradiciniams valgiams tiesiog svetimas, pigus ir neskanus pakaitalas. | ||
Nuo senų senovės lietuviai vartoja daugelį "europinių" prieskonių - juoduosius pipirus, muskatą, gvazdikėlius ir t.t., tad šie prieskoniai irgi tapo neatsiejama lietuviškos virtuvės dalimi. Nors ir nerodydami visokių subtilių mandrybių, kokias moka daryti prancūzai, lietuviai šiuos prieskonius panaudoja puikiai, dažnai nustebindami kitų šalių gyventojus - gvazdikėliai ir cinamonas puikiai pagardina silkę, apie ką vargu ar įtartų užsieniečiai, pripratę šiuos prieskonius dėti į saldžius valgius, o muskato riešutas ([[Europa|Europoj]] tradiciškai vartojamas mėsai) pasirodo puikiai tinka į saldžius pyragaičius. | |||
Lietuviai išsiskiria ir kitkuo - jie labai lengvai adaptuoja, savaip pakeisdami, užsieninius valgius, šitaip sukurdami naujus lietuviškus patiekalus: iš kitų šalių atkeliavę, originalūs receptai greit pakeičiami taip, kad atitiktų lietuvišką skonį, neretai jau po kelių metų ne tik tampa neatpažįstamais, bet ir tiesiog tautiniais, lietuviškais valgiais. Ko gero, tai susiję su šimtmečių senumo lietuviška imperine patirtimi. Kaip puikus to pavyzdys - japoniškas [[sušis]], vos per dešimtmetį pakitęs į tikrą lietuvišką - be jokios ten žalios žuvies, [[vazabis|vazabio]] ar kitų japoniškų mandrybių, užtat su rūkyta lašiša ar unguriu, kumpiu, virtais kiaušiniais, konservuotais žirneliais ir kitais lietuviui artimais dalykais, valgomas, kaip paprasti sumuštinukai - labai skanus, bet visiškai tautinis. Dažnas užsienietis virėjas, pamatęs tokias transformacijas, iš nuostabos netenka amo ir pareiškia, kad lietuviai - išskirtiniausia pasauly kulinarų tauta, nes viską padaro savaip! | |||
== Kad linksmiau būtų == | == Kad linksmiau būtų == | ||