Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!

Lituanicon logotipas.jpg
Dėmesio dėmesio, didžiausias Lietuvos fantastikos festivalis - Lituanicon, vyks ir šiemet! Apsilankykite Lituanicon puslapyje, o taip pat užsiregistruokite ir FB evente!

Lietuviški valgiai

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuviški valgiai arba lietuvių valgiai - tai mūsų tautiniai patiekalai, kurie yra išrasti mūsuose ir yra tikras mūsų pasididžiavimas. Daugelis primityvių marginalų galvoja, esą lietuviai neturi nacionalinės virtuvės ar pan., o vat mes, kadangi žinom viską apie viską, čia jums ir papasakosim, apie tai, ką mes turim išskirtinio beigi ypatingo, ko neturi ir gali tik pavydėti kitos pasaulio šalys.

Lietuviška virtuvė - pati geriausia virtuvė, nes visos kitos pasaulio valgius darančios virtuvės yra dar daug prastesnės!


Bendrai apie lietuviškos virtuvės istoriją

Mūsų virtuvė yra gan unikali, skirtingai nuo kokių latvių, turime gausybę unikalių patiekalų, kuriais galime didžiuotis. Netgi galėtume pasakyti, kad Europoje savo turimų tautinių valgių gausa nusileidžiam gal tik prancūzams ir italams. Lietuviška virtuvė savyje sukaupė ir geriausiai išsaugojo visų baltų tautų kulinarinę patirtį, o kadangi Viduramžiais buvome ir tikra imperija - tai praturtėjo gausybe užsienio įtakos, kurią liaudis savaip perdirbo, perkūrė, sukurdama naujų valgių. Tarp užsienio įtakos labiausiai verta paminėjimo gal italų virtuvė - iš šios senovėj daugelį virėjų Lietuvon didikai atsiveždavo, nors savą įtaką darė ir į čia atkeldintos tautelės - totoriai, žydai, karaimai, tad XVIIIa. mūsų virėjai jau garsėjo pasaulyje ir darė didelę įtaką aplinkinėms šalims, ypač Rusijai, Šveidijai, Lenkijai.

Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, lietuvių virtuvė išsklido po Rusijos Imperiją, didele dalim buvo "nusavinta", tad daugelis menamai rusiškų ar ukrainietiškų patiekalų yra lietuviški. Panašiai buvo ir su daugeliu "lenkiškų" valgių, katrie, beje, Lenkijoje ėmė populiarėti XIXa..


Kai kurios bendros lietuviškų patiekalų ypatybės

Užsieniečių vertinimu, lietuviška virtuvė yra gan išskirtinė - maistas yra švelnus, subtilus, tačiau ekstremalus dviem požiūriais: dauguma valgių kraštutinai riebūs, o saldumynai gi - išskirtinai saldūs, kepiniai dažniausiai turi daug kiaušinių trynių. Kaip sakė vienas gurmanas beigi mitybos specialistas, atvykęs LietuvonVokietijos pasisvečiuoti: "Galvojau, kad vokiška virtuvė yra pati nesveikiausia, tačiau dabar sužinojau, kad lietuviška - tai gurmano mirtis nuo riebalų ir cholesterolio!". O kitas užsienietis prancūzas, paragavęs lietuviškų cepelinų, pareiškė taip: "Tai pats sunkiausias ir riebiausias patiekalas, kokį kada nors esu ragavęs, tačiau labai skanus!". Kiti gi dietologai neretai pareiškia, esą vienu kartu suvalgęs 10 kiaušinio trynių, suaugęs žmogus gali ir numirti, ale visam laikui apie tai užsičiaupia, sužinoję, kad šitiek trynių būna karališko šakočio gabalėly, kurį per vakarą sušveičia penkiametis lietuviukas.

Riebus maistas yra ypatybė, atsiradusi dėl prasto, šalto klimato - tokiomis sąlygomis organizmui nepakanka tik angliavandenių, o reikia ir riebalų, itin daug - gyvulinės kilmės. Per šimtmečius neabejotinai išsivystė tautinės virtuvės prisitaikymas prie tokių sąlygų. Taip atsirado ir vienas būdingas tradicinės lietuvių virtuvės bruožas - viską kepti ant kiaulės taukų, blogiausiu atveju - ant sviesto, o aliejus gi - tradiciniams valgiams tiesiog svetimas, pigus ir neskanus pakaitalas.

Nuo senų senovės lietuviai vartoja daugelį "europinių" prieskonių - juoduosius pipirus, muskatą, gvazdikėlius ir t.t., tad šie prieskoniai irgi tapo neatsiejama lietuviškos virtuvės dalimi. Nors ir nerodydami visokių subtilių mandrybių, kokias moka daryti prancūzai, lietuviai šiuos prieskonius panaudoja puikiai, dažnai nustebindami kitų šalių gyventojus - gvazdikėliai ir cinamonas puikiai pagardina silkę, apie ką vargu ar įtartų užsieniečiai, pripratę šiuos prieskonius dėti į saldžius valgius, o muskato riešutas (Europoj tradiciškai vartojamas mėsai) pasirodo puikiai tinka į saldžius pyragaičius.

Lietuviai išsiskiria ir kitkuo - jie labai lengvai adaptuoja, savaip pakeisdami, užsieninius valgius, šitaip sukurdami naujus lietuviškus patiekalus: iš kitų šalių atkeliavę, originalūs receptai greit pakeičiami taip, kad atitiktų lietuvišką skonį, neretai jau po kelių metų ne tik tampa neatpažįstamais, bet ir tiesiog tautiniais, lietuviškais valgiais. Ko gero, tai susiję su šimtmečių senumo lietuviška imperine patirtimi. Kaip puikus to pavyzdys - japoniškas sušis, vos per dešimtmetį pakitęs į tikrą lietuvišką - be jokios ten žalios žuvies, vazabio ar kitų japoniškų mandrybių, užtat su rūkyta lašiša ar unguriu, kumpiu, virtais kiaušiniais, konservuotais žirneliais ir kitais lietuviui artimais dalykais, valgomas, kaip paprasti sumuštinukai - labai skanus, bet visiškai tautinis. Dažnas užsienietis virėjas, pamatęs tokias transformacijas, iš nuostabos netenka amo ir pareiškia, kad lietuviai - išskirtiniausia pasauly kulinarų tauta, nes viską padaro savaip!

Kad linksmiau būtų

Kad linksmiau būtų, pradėsim nuo vienos istorijos. Kaip tais kartą teko pietauti pas tokius pseudointeligentus, tai ten moteriškė, tikra durnė, padarė šaltibarščius, kaip ji suprato - įsivaizduokit tik: ji vietoj grietinės pridėjo majonezo, o viską dar "pagardino" vegeta! Tai, manau, kad nereikia nei komentuot, kad mes ten nieko ir nevalgėm!

Kiti gi nevispročiai būna, kad pareiškia, esą šakotis yra vokiškas valgis, o cepelinai - irgi kažkoks nelietuviškas. Ir t.t.. Itin tuo pasireiškė visiškai debilavota gauja intelekto nesužalotų veikėjų, turinčių ryšių kažkokiose ministerijose, pasivadinusi "Kulinarinio Paveldo Fondu" ar tai kažkaip panašiai. Dar yra anoks Vincentas Sakas, irgi įdomiomis istorijomis pasireiškęs. Tai vat, užtat mes ir kompensuosime čionai jų veiklą, paskleisdami rimtesnius faktus.


Lietuvių valgiai

Žuvies valgiai

Mėsos valgiai

Mėsos valgiai lietuvių itin mėgstami, dažnas be jų neįsivaizduoja gyvenimo, ale ir čia mes turime daug savotiškumų. Skirtingai nuo likusio pasaulio, itin vertiname kiaulieną, o jautiena gi - antrarūšė mėsa (prisiminkim, kad iki įstojimo į ES, jautienos kaina buvo pusantro kart mažesnė už kiaulienos, kai likusioje Europoje - pusantro kart didesnė). Paukštiena (vištiena, etc.) tradicinėje lietuviškoje virtuvėje išvis nepriskiriama mėsai, nes ir yra liesa, ir reikalauja kitokio paruošimo.

Taigi, ne veltui juokaujama, kad lietuviui šventas gyvulys yra kiaulė - faktai tą ir rodo: mėsa lietuviui yra svarbiausias maistas, o tik kiaulės mėsa yra tikroji, ta, kurią lietuviai mėgsta, kitos gi mėsos - prastesnės ar išvis netikusios.

Kepsniai

Troškiniai

Kiti mėsos patiekalai

Rūkyta, sūdyta, džiovinta

Grybų valgiai

Bulvių patiekalai

Nors bulvės į Lietuvą atkeliavo ne taip jau ir seniai, vos XVIa., per tuos kelis šimtmečius lietuviai išmoningai sugebėjo sukurti daugelį įvairių bulvinių patiekalų, neretai - labai originalių.


Įvairios sriubos

Lietuviškos sriubos smarkiai skiriasi nuo vakarietiškų - tenai dauguma valgo vadinamąsias trintas sriubas, mūsiškės gi panašesnės yra į jų vertinamus troškinius, kartais - sultinius (dažnas lietuvis kokį guliašą, išvirtą vengriškai, pavadina sriuba, nors vengrams tai troškinys, mūsuose gi troškiniai būna tiršti, visai kitokie). Lietuviškose sriubose visad pabrėžiamas vienas iš esminių komponentų, pagal ką sriuba ir vadinama - pupelės, grybai, burokėliai ar pan.. Pagal sudėtį daugumą lietuviškų sriubų galima sąlyginai suskirstyti sriubas į "naująsias" ir "senąsias" - naujosiose, kaip priedas dedamos bulvės (ši mada ėmė plisti maždaug nuo XVIIIa.), senosiose gi - kruopos (dažniausiai - vadinamosios "perlinės" ar tiesiog paprastos kvietinės). Įdomu tai, kad ta pati sriuba dažniausiai gali būti verdama ir "naujuoju", ir "senuoju" būdais.

Karštos sriubos

Šaltos sriubos

Saldžios sriubos

Košės ir pan.

Košės yra vieni iš seniausių valgių, kokius lietuviai žino. Populiarios viduramžiais, šiais laikais košės primirštos, daugelis išskirtinių jų virimo paslapčių jau negrįžtamai prarasta. Kai kurie seniausi tradiciniai košių receptai gerokai įtakojo daugelio kitų valgių atsiradimą, retas žino, kad netgi mūsuose populiarus kugelis - išties kepamas pagal vieną iš vėlesniais laikais pakeistų košių receptų, o senesni dzūkai iki šiol dar žino tą, kugelį vadindami banda, katrą kepa ir iš bulvių, ir iš kruopų, priklausomai nuo nuotaikos.

Saldumynai ir pyragai

Salotos ir mišrainės

Padažai ir priedai


Prieskoniai

Lietuvių gėrimai

Nealkoholiniai gėrimai

Alkoholiniai gėrimai


Susije bet nelietuviski patiekalai

Duona Kibinai