Herkus Mantas

Aš tai tokio irgi bijočiau, labai jai negražiai atrodo...

Mantas Herkus, Erks Mants, Henricus Monteimin, Henric Monte, Monts - tai vienas ir tas pats asmuo.

Kadangi daug pakeliavo, įgavo visokias pavardes. Keliavo jis kokiais tai laikais, kai patrankų dar nebuvo (apie 1200 metus po Kristaus). Pagal vakariečius buvo netikėlis, kažkokios baltų genties Prūsais vadinamais, vado sūnus. Kadangi senais laikais Prūsai garsėjo savo plėšikiškais darbais prieš vokiečius, tai buvo susitarta apsikeisti įkaitais t.y. kiekviena šalis atiduoda į kitą šalį savo vaikus, tipo jei pulsi - tavo vaiką ant kuolo.

Kaip ten nutiko kryžiuočių vaikui istorija nemini, nes pas Prūsus istorijos dar nebuvo, bet va tas Herkus pas kryžiuočius gavo gerą išsilavinimą (pagal tų laikų nuomonę), išmoko kariauti ir vadovauti. kai jam atsibodo, tai po kokių 10 metų pabėgo atgal į tėvynę.

Tuo metu lietuviai sumušė kryžeivius Durpės mūšyje, ir kažkaip sumąstė tie gintaro kasėjai - Prūsai, sukilti ir galutinai kryžiuočius nudaigoti.

Iš pradžių jiems sekėsi, Herkus Mantas kryžiuočių vadinamas kaip koks Alexandras Makedonietis, su nedidelia armija ėmė vieną po kitos vokiečių teritorijas, vien tik genialia strategija ir taktiniais sugebėjimais.

Kadangi jie buvo mažai organizuoti, ne kaip lietuviai, tai savo teritorijų įtvirtinti nesugebėjo, o ir keli kryžiaus žygiai į Prūsiją galutinai sužlugdė Herkaus Manto planus. Dar jis neturėjo žemaitijos, todėl nieko tiems kryžiuočiams užrašyti negalėjo, kad pailsėtų ir persiorganizuotų. O ir pilių imti nemokėjo, tai ilgai sustodavo prie kryžiuočių pilių, kol badu juos neišmarindavo.

Mantas norėjo susivienyti su lietuviais ir sukalti tuos vokiečius, bet vietos stabmeldžių religija ir tie kriviai krivaičiai nepritarė, nes kai Mindaugas buvo apgultas Kauno pilyje, tai kad išsigelbėti - prisiekė priimti krikščionybę. Tai va - tie senovės lietuviai buvo lankstūs, o Prūsai prisiekė, kad geriau numirs prie šv. ažuolo.

Taip ir nutiko - Herkus Mantas buvo išduotas, sučiuptas ir pakartas ant to pačio švento ažuolo.

Nepaisant to buvo labai gerbiamas kryžiuočių, kad net geranoriškai aprašė savo kronikose, bet ir labai bijojo, nes net su dvigubai geresnia ir didesnia kariuomene negalėjo jo įveikti.

Tikras Prūsų Alexsandras, gaila bet kryžiuočiai iš tos baimės prieš ateities tokius prūsų pasipriešinimus - ėmė ir visus juos išskerdė, tikras genocidas.