Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Herkus Mantas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Advanced mobile edit |
|||
| (nerodoma 10 tarpinių versijų, sukurtų 3 naudotojų) | |||
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
[[Vaizdas:Herkus-Mantas.jpg|miniatiūra|Aš tai tokio irgi bijočiau, labai | [[Vaizdas:Herkus-Mantas.jpg|miniatiūra|Aš tai tokio irgi bijočiau, labai jau negražiai atrodo...]] | ||
'''Mantas Herkus, Erks Mants, Henricus Monteimin, Henric Monte | [[Vaizdas:Kadras-iš-filmo-Herkus-Mantas.jpg|miniatiūra|Gal šitas geresnis, bet vistiek.... shet]] | ||
'''Mantas Herkus, Herkus Mantas, Erks Mants, Henricus Monteimin, Henric Monte''' ar netgi '''Monts''' - tai vienas ir tas pats asmuo. | |||
Kadangi daug pakeliavo, įgavo visokias pavardes. Keliavo jis kokiais tai laikais, kai patrankų dar nebuvo (apie 1200 metus po Kristaus). Pagal vakariečius buvo netikėlis, kažkokios baltų genties | Kadangi daug pakeliavo, įgavo visokias pavardes. Keliavo jis kokiais tai laikais, kai patrankų dar nebuvo (apie 1200 metus po Kristaus). Pagal vakariečius buvo netikėlis, kažkokios baltų genties, [[prūsai|prūsais]] vadinamos, vado sūnus. Kadangi senais laikais prūsai garsėjo savo plėšikiškais darbais prieš vokiečius, tai buvo susitarta apsikeisti įkaitais t.y. kiekviena šalis atiduoda į kitą šalį savo vaikus, tipo jei pulsi - tavo vaiką ant kuolo. | ||
Kaip ten nutiko kryžiuočių vaikui istorija nemini, nes pas | Kaip ten nutiko kryžiuočių vaikui istorija nemini, nes pas prūsus istorijos dar nebuvo, bet va tas Herkus pas kryžiuočius gavo gerą išsilavinimą (pagal tų laikų nuomonę) bei išmoko kariauti ir vadovauti. Kai jam atsibodo, tai po kokių 10 metų pabėgo atgal į tėvynę. | ||
Tuo metu lietuviai sumušė kryžeivius [[Durbės mūšis| | Tuo metu lietuviai sumušė kryžeivius [[Durbės mūšis|Durpių mūšyje]], ir kažkaip sumąstė tie gintaro kasėjai - prūsai - sukilti ir galutinai kryžiuočius nudaigoti. | ||
Iš pradžių jiems sekėsi, Herkus Mantas kryžiuočių vadinamas kaip koks [[Makedonietis| | Iš pradžių jiems sekėsi, Herkus Mantas kryžiuočių vadinamas kaip koks [[Aleksandras Makedonietis|Makedonietis]], su nedidele armija ėmė vieną po kitos vokiečių teritorijas vien tik genialia strategija ir taktiniais sugebėjimais. | ||
Kadangi jie buvo mažai organizuoti, | Kadangi jie buvo mažai organizuoti, nekaip lietuviai, tai savo teritorijų įtvirtinti nesugebėjo, o ir keli kryžiaus žygiai į [[Prūsija|Prūsiją]] galutinai sužlugdė Herkaus Manto planus. Dar jis neturėjo Žemaitijos, todėl nieko tiems kryžiuočiams užrašyti negalėjo, kad pailsėtų ir persiorganizuotų. O ir pilių imti nemokėjo, tai ilgai sustodavo prie kryžiuočių pilių, kol badu juos neišmarindavo. | ||
Mantas norėjo susivienyti su lietuviais ir sukalti tuos vokiečius, bet vietos stabmeldžių religija ir tie kriviai krivaičiai nepritarė, nes kai Mindaugas buvo apgultas Kauno pilyje, tai kad | Mantas norėjo susivienyti su lietuviais ir sukalti tuos vokiečius, bet vietos stabmeldžių religija ir tie kriviai krivaičiai nepritarė, nes kai Mindaugas buvo apgultas Kauno pilyje, tai kad išsigelbėtų - prisiekė priimti krikščionybę. Tai va - tie senovės lietuviai buvo lankstūs, o prūsai prisiekė, kad geriau numirs prie švento ąžuolo. | ||
Taip ir nutiko - Herkus Mantas buvo išduotas, sučiuptas ir pakartas ant to pačio švento ąžuolo. | Taip ir nutiko - Herkus Mantas buvo išduotas, sučiuptas ir pakartas ant to pačio švento ąžuolo. | ||
Nepaisant to buvo labai gerbiamas kryžiuočių, kad net geranoriškai aprašė savo kronikose, bet ir labai bijojo, nes net su dvigubai | Nepaisant to, buvo labai gerbiamas kryžiuočių, kad net geranoriškai aprašė savo kronikose, bet ir labai bijojo, nes net su dvigubai geresne ir didesne kariuomene negalėjo jo įveikti. | ||
Tikras | Tikras prūsų [[Aleksandras Makedonietis|Alexandras]], gaila bet kryžiuočiai iš tos baimės prieš ateities tokius prūsų pasipriešinimus - ėmė ir visus juos išskerdė, tikras genocidas. | ||
[[Category:Didvyriai]] | [[Category:Didvyriai]] | ||
[[Kategorija: Asmenybės]] | |||
[[Kategorija: Istorija]] | |||
Dabartinė 19:59, 15 gegužės 2024 versija
Mantas Herkus, Herkus Mantas, Erks Mants, Henricus Monteimin, Henric Monte ar netgi Monts - tai vienas ir tas pats asmuo.
Kadangi daug pakeliavo, įgavo visokias pavardes. Keliavo jis kokiais tai laikais, kai patrankų dar nebuvo (apie 1200 metus po Kristaus). Pagal vakariečius buvo netikėlis, kažkokios baltų genties, prūsais vadinamos, vado sūnus. Kadangi senais laikais prūsai garsėjo savo plėšikiškais darbais prieš vokiečius, tai buvo susitarta apsikeisti įkaitais t.y. kiekviena šalis atiduoda į kitą šalį savo vaikus, tipo jei pulsi - tavo vaiką ant kuolo.
Kaip ten nutiko kryžiuočių vaikui istorija nemini, nes pas prūsus istorijos dar nebuvo, bet va tas Herkus pas kryžiuočius gavo gerą išsilavinimą (pagal tų laikų nuomonę) bei išmoko kariauti ir vadovauti. Kai jam atsibodo, tai po kokių 10 metų pabėgo atgal į tėvynę.
Tuo metu lietuviai sumušė kryžeivius Durpių mūšyje, ir kažkaip sumąstė tie gintaro kasėjai - prūsai - sukilti ir galutinai kryžiuočius nudaigoti.
Iš pradžių jiems sekėsi, Herkus Mantas kryžiuočių vadinamas kaip koks Makedonietis, su nedidele armija ėmė vieną po kitos vokiečių teritorijas vien tik genialia strategija ir taktiniais sugebėjimais.
Kadangi jie buvo mažai organizuoti, nekaip lietuviai, tai savo teritorijų įtvirtinti nesugebėjo, o ir keli kryžiaus žygiai į Prūsiją galutinai sužlugdė Herkaus Manto planus. Dar jis neturėjo Žemaitijos, todėl nieko tiems kryžiuočiams užrašyti negalėjo, kad pailsėtų ir persiorganizuotų. O ir pilių imti nemokėjo, tai ilgai sustodavo prie kryžiuočių pilių, kol badu juos neišmarindavo.
Mantas norėjo susivienyti su lietuviais ir sukalti tuos vokiečius, bet vietos stabmeldžių religija ir tie kriviai krivaičiai nepritarė, nes kai Mindaugas buvo apgultas Kauno pilyje, tai kad išsigelbėtų - prisiekė priimti krikščionybę. Tai va - tie senovės lietuviai buvo lankstūs, o prūsai prisiekė, kad geriau numirs prie švento ąžuolo.
Taip ir nutiko - Herkus Mantas buvo išduotas, sučiuptas ir pakartas ant to pačio švento ąžuolo.
Nepaisant to, buvo labai gerbiamas kryžiuočių, kad net geranoriškai aprašė savo kronikose, bet ir labai bijojo, nes net su dvigubai geresne ir didesne kariuomene negalėjo jo įveikti.
Tikras prūsų Alexandras, gaila bet kryžiuočiai iš tos baimės prieš ateities tokius prūsų pasipriešinimus - ėmė ir visus juos išskerdė, tikras genocidas.