Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Vilma

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kadangi nebuvo toksai blogas, kaip daugelis kitų sovietinių magnetofonų, Vilma magnetofonas būdavo didelis pasididžiavimas tiems, kas jį turėdavo. Aišku, kol neužeidavo kalba apie japoniškus magnetofonus, bet netgi ir tada vilmų savininkai sakydavo, kad nors ir ne taip gerai, bet visgi prilygsta paprastesniems japoniškiems mageliams.

Vilma - buvo tokia gamykla Vilniuje kadaise, kai buvo sovietmetis. Tai gamino kažkokius magnetofonus viešai, kaip atseit svarbiausią produkciją, ale pagrindine dalimi tai dirbo visiškai kitoms sritims, daugiausiai kariuomenei ir KGB reikalams.

Plačiai publikai Vilma buvo žinoma tik iš to, kad gamino kasetinius magnetofonus, tiksliau kasetines dekas, kurios visu bendru visų SSRS audio mėgėjų sutarimu buvo laikomos geriausiais kasetiniais magnetofonais, iš visų, kurie tik buvo gaminami SSRS. Deja, nors ir geri sovietiniu supratimu, realiai tai tie magnetofonai savo kokybe atsilikdavo nuo daugelio nebrangių eilinių japoniškų būmboksų.

SSRS kompartijos požiūriu, svarbiausia Vilma gamyklos produkcija buvo tokia:

  • Triukšmo atkūrimo įranga, skirta glūšilkėms (būdavo naudojami atkurti triukšmo įrašui, transiuojamam per triukšmo stotis)
  • Imitacinių taikinių (torpedų) galvutės, skleidžiančios triukšmą, analogišką povandeninių laivų triukšmui (apgauti JAV povandeninių laivų stebėsenai)
  • Juodosios dėžės lėktuvams, laivams, kosminiams laivams ir kitoms sistemoms
  • KGB reikmėms skirti miniatiūriniai magnetofonai (pokalbių įrašymui)
  • Valdymo kompiuterių informacinės laikmenos (juostos), naudotos įvairiose karinėse sistemose

Senais sovietiniais laikais Vilma buvo įsikūrusi Žirmūnuose, kaip tik Šiaurės miestelio pakraštyje. Didžiulė teritorija buvo aptverta, sudarydama vieną didelį teritorinį kompleksą iš Vilma, Sigma gamyklų ir iš karinės bazės. Vidinės Vilmos dalys buvo nepasiekiamos iš išorės, o pasiekiamos tik po dar vieno-dviejų ar netgi trijų vidinių saugos patikros postų.

Po SSRS subyrėjimo visokios tos kariškos ir KGB sistemos pasidarė niekam nereikalingos, o įprasti Vilma magnetofonai nors ir atrodė labai kietai, vertinant pagal sovietinį supratimą, visvien tragiškai nusileido bet kokiam japoniškam magnetofonui. Taigi, labai neilgai tas vegetavimas tęsėsi, tai ir gamykla nelabai liko.

Senais laikais Vilma magnetofonai visgi buvo daugelio žmonių svajonė, nes visgi įperkamesni, nei japoniški, o ir geresni, nei kokia nors vesnuškė.


Dar žr.