Tankų volas

Štai maždaug taip atrodė mažas fragmentėlis iš Zapad 1981 pratybų. Toli matomi taškiukai irgi yra tankai.

Lietuvai reiktų, bet tai tiesiog smulkmena, jei skaičiuosim sovietams įprastomis kiekybėmis

Čia dar kažkoksai vaizdas iš oro, irgi - kur tolimi taškiukai, tai vis po tanką.

Tankų volas - ankstyvesnės Šaltojo karo dalies sovietinė puolimo strategija, kurios idėja buvo pasiųsti į Vakarus tokį kiekį sovietų tankų, kad vakarų šalys negalėtų atlaikyti puolimo, netgi ir turėdamos daug kartų pranašesnę techniką.

Tankų volo konceptas išsivystė II Pasaulinio karo metu ir išties jau buvo naudojamas praktiškai - didžiuliai kiekiai nepaprastai pigių, nekokybiškų T-34 tankų nugalėjo daugybę kartų mažesnes Vokietijos tankų pajėgas. Nors vokiškų tankų efektyvumas buvo daugybę kartų didesnis, sovietai juos permušė tiesiog didžiuliu savo pagamintų tankų kiekiu.

Vėlesniais metais sovietai atrado, kad gali gana neblogai patobulinti savo tankus, remdamiesi ir karo patirtimi, ir idėjomis, perimtomis iš vokiečių tankų kūrybos, sukurti ypatingai pigius, tačiau daug kartų kokybiškesnius ir efektyvesnius tankus. Tokiais tankais tapo T-54, gaminti neįtikėtinai dideliais kiekiais. Iš viso SSRS ir įvairiose komunistinio bloko šalyse šių tankų buvo pagaminta daugiau kaip 100 tūkstančių, o vien SSRS jų ginkluotėje vienu metu turėjo apie 30-50 tūkstančių.

Vėliau prie T-54 pajėgumų pridėti buvo ir kiti tankai, pvz., SSRS pagamino virš 20 tūkstančių T-62, virš 10 tūkstančių T-64, apie 20 tūkstančių T-72. T.y., bendras SSRS ir Varšuvos pakto turimų tankų skaičius gana ilgą laiką buvo apie 100 tūkstančių. Pagal sovietų idėją, tokia tankų masė turėjo eiti per visą Europą, kaip tankų volas, kuris tiesiog ištraiškytų bet kokias pasipriešinti bandančias pajėgas.

Būtent tankų volo stabdymui Vakarai kūrė įvairias mažos galios atomines bombas, o vėliau - dar ir neutronines bombas, nes ilgą laiką atrodė, kad tokį sovietų tankų puolimą įmanoma atlaikyti tiktai tankus masiškai naikinant branduoliniu ginklu.

Situacija ėmė keistis tik apie 1970 metus, kai Vakarų šalys sukūrė labai didelį kiekį įvairios efektyvios tankų ginkluotės. Pėstininkai tuo metu ėmė gauti daug rankinių granatsvaidžių, atsirado prieštankiniai sraigtasparniai, o nuo 1972 - dar ir A-10 lėktuvai, galintys vienu priėjimu lengvai numušti dešimtis sovietinių tankų, kurie buvo beveik neapsaugoti nuo atakų iš oro.

Taigi, tik po to situacija ėmė keistis ir tik vėliau, jau apie 1980 metus ėmė keistis ir pačių sovietų požiūris, nors dar 1981 SSRS dar surengė didžiausias savo istorijoje pratybas "Zapad", paremtas būtent tankų volo koncepcija. Pratybose dalyvavo apie 100-150 tūkstančių kariškių, tūkstančiai vienetų įvairios šarvuotosios technikos ir t.t.. Šios pratybos demonstravo, kaip atrodo tradicinis tankų volo puolimas milžiniškomis pajėgomis. Pačios pratybos, kurios vyko Baltarusijoje, buvo skirtos tiesiog Vakarų šalių įbauginimui, nes kaip tik tuo metu vyko Lenkijos įvykiai, kur komunistai susidorojo su disidentais. Taigi, tos pratybos ir NATO šalims, ir pačiai Lenkijai rodė, kad SSRS pasiruošusi pulti.

Vėliau visgi ginkluotės situacija keitėsi, kaip keitėsi ir pačių sovietų požiūris į [[tankai|tankus. Ypač tą požiūrio kismą paskatino sovietų remiamų arabų režimų bandymai sunaikinti Izraelį - per tuos puolimus didžiuliai kiekybiniai arabų šalių pranašumai nepadėdavo, žydai sugebėdavo apsiginti.

Taigi, galų gale sovietų tankai irgi ėmė keistis, darytis daug brangesniais. Kaip pvz., T-80 tankų, kurie buvo daug modernesni, sovietai per dešimtmetį pagaminto tiktai apie 7000, kas buvo mikroskopinis skaičius, lyginant su ankstesniais tankais. Kitą vertus, T-80 buvo jau daug modernesni, turėjo daug elektronikos, buvo daugelį kartų brangesni ir savo savybėmis jau išties buvo kiek panašesni į vakarietiškus MBT.

Galutinai tankų volo koncepcijos žlugimą pademonstravo JAV karai prieš Iraką, kur per labai trumpą laiką atsirado milžiniški tankų kapinynai - prasti tankai būdavo naikinami lengvai, greitai ir didžiuliais kiekiais.