Sifilis

Sifilis (liaudyje vadinamas "sifakas" arba "sifa") - Treponema pallidum (blyškioji treponema) sukelta liga. Pradinės sifilio stadija vadinasi "kietasis šankeris" - dėl susidarančių kietų, gan neskausmingų opų. Šios opos pradinėje stadijoje atsiranda ant lytinių organų, burnos, liežuvio ar pan. - tose vietose, kur sifilio bakterijos prasiskverbė į organizmą, o vėliau išplinta po aplinkines kūno vietas. Galutinė sifilio stadija vadinama progresyviniu paralyžiumi.

Sifilio kilmė

Į Europą sifilį atvežė Kolumbo jūreiviai - kaip žinia, atradus Ameriką, tieji išsyk puolė pistis su vietinėmis indėnėmis. Kadangi tuose kraštuose sifilis buvo paplitęs jau daugelį tūkstantmečių, vietiniai indėnai buvo išsiugdę gan stabilų dalinį (leidžiantį ligoniui išgyventi apie kelioliką metų ar daugiau) imunitetą sifiliui, kurio neturėjo europiečiai. Dėl masinio užsikrėtimo sifiliu, iš plaukiojimo tegrįžo mažiau, nei pusė Kolumbo jūreivių - didžioji dalis mirė dar negrįžę atgal. Per artimiausius metus sifilis staigiai ėmė plisti Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje. 1495 metais Italijoje kilo tikra sifilio epidemija, kurią sukėlė su visom iš eilės kekšėm besipisę, o paskui paprastas moteris prievartavę prancūzų kareiviai. Nuo tada sifilis staigiai ėmė plisti po visą Europą, jau XVI amžiuje pasiekė ir Lietuvą. Tuo metu genetinis žmonių prisitaikymas atlaikyti šią ligą buvo menkas, todėl jau pirminės stadijos metu mirdavo iki kelių dešimčių procentų užsikrėtusiųjų.

Kai kurie mokslininkai mano, kad kai kuriais momentais Europoje sifiliu sirgo daugiau, kaip pusė žmonių, o pagijimas tebuvo susijęs su Treponema pallidum nesugebėjimu išgyventi prie aukštesnės, nei 39-40 laipsnių temperatūros, dėl ko neretai savaime pasveikdavo kitomis, karščiavimą sukeliančiomis ligomis apsirgę vaikai, rečiau - ir suaugę žmonės. Per kelis šimtmečius europiečiai įgijo tam tikrą dalinį atsparumą sifiliui, dėl ko staigių mirčių nuo užsikrėtimo smarkiai sumažėjo.

Poveikis kultūrai

Manoma, kad būtent sifilis ilgainiui tapo seksualinių draudimų Europoje priežastimi. Būtent kaip galutinė kovos prieš venerines ligas, ypač sifilį, išraiška tapo Viktorianizmas, kurio metu buvo uždraustos bet kokios užuominos į seksą didžiojoje Europos dalyje.

Gydymas

Gydoma antibiotikais, ypač penicilino ir eritromicino grupės. Taip pat - sunkiųjų metalų preparatais, pirogenine terapija. Labai svarbi medikų priežiūra - po pirminės stadijos sifilis itin dažnai pereina į latentinę stadiją, kai pacientai jaučiasi esą išgiję, bet nepaisant to, blyškioji treponema plinta po visą organizmą, o vėliau sifilis vėl apsireiškia žymiai sunkesnėmis, neišgydomomis formomis, neretai per porą metų peraugdamas į progresyvinį paralyžių, kai gydymas jau netenka prasmės. Itin dažnai latentinė stadija kyla, jei ligonis bando gydytis sifilį pats - dažniausiai ligoniai tepritaiko vos 5-10 procentų reikalingo antibiotikų kurso, taip pat nepasitikrina ar yra išgiję ir galvoja, kad dingę simptomai reiškia pasveikimą. Dalimi atvejų sifiliu užsikrėtęs ligonis išvis nepereina pirminės šankerio stadijos, išsyk apsirgdamas latentine forma, o vėliau susirgdamas progresyviniu paralyžiumi.

Ką daryti, jei kilo įtarimų

Jei kilo įtarimų, kad buvo šansų apsikrėsti, tegul ir menkų - kreipkitės į medikus. Be jų pagalbos jums galas, čia jau nejuokaujam. Venerologinių dispanserių ir šiaip patikros punktų yra daug, juose daromi ir anoniminiai tyrimai, ir netgi anoniminis gydymas, tad rizikos jokios. Žinokit tik, kad nesigydydami ir nesitikrindami, galit jaustis sveikais kelis metus, o paskui tik PYST ir basta!