Rasės

Rasės - tai panašiai, kaip ir porūšiai tam tikros rūšies. Kalbant apie žmones - tai būtų kaip ir žmonių porūšiai, besiskiriantys įvairiais požymiais. Tradiciškai išskiriamos keturios rasės: baltaodžiai, juodaodžiai, geltonodžiai ir raudonodžiai - bent jau tokią klasifikaciją skelbė žymiausias XIX a. gamtininkas Karlas Linėjus, suklasifikavęs visą, kas gyva į gentis, klases, rūšis ir t.t. taip, kaip ir dabar klasifikuojama.

Rasių skirstymas

Taigi, kaip minėjom, pagal Karlą Linėjų yra geltonodžiai, baltaodžiai, raudonodžiai ir juodaodžiai: šitaip į rases žmonės dažnai skirstomi ir šiais laikais. O betgi išties, jei taip pažiūrėsim, tai ši klasifikacija absurdiška, mat istorija sako, jog Karlui Linėjui tepasitaikė vienintelis indėnas, kurį šis pavadino raudonodžiu, spręsdamas pagal šalčio nudegintą (raudoną) veidą, o kiniečius jis pavadino geltonodžiais, mat tie, kol buvo atvežti į Europą, apsikrėtė virusine gelta, tad šiųjų spalva irgi gerokai pakito. Realiai gi nei kiniečiai, nei japonai, nei kiti azijatai visai ne geltonodžiai, kaip ir indėnai - ne raudonodžiai. Ir vienų ir kitų oda yra normalios spalvos, gal netgi ne tamsesnė, nei šiaurės europiečių, tą puikiai žino kiekvienas, kas tik yra matęs japoną, kinietį ar indėną.

Modernesnės klasifikacijos dažniau išskiria šias rases: negrų (būtent negrų, o ne juodaodžių), australiškąją (irgi juodaodžiai, kaip ir negrai), kaukazo (baltaodžiai), azijatų (kiniečiai, japonai ir t.t.), šiaurės (dar vadinamą eskimų - šiąjai priskiriami ir totoriai, čiukčiai bei kitos tautos), amerindų (indėnų).

Baltaodžiai, kuriems priskiriami ir lietuviai - taip pat būna įvairūs: pvz., išskiriama būna šiaurės rasė arba nordinis (nordiškasis) tipas, pietų rasė, kuriai priskiriami italai, žydai, gruzinai bei netgi tokia atskira grupė, kaip berberai - šieji klajokliai irgi saviti.

Rasinės teorijos

O šiais vat laikais vis pasigirsta kalbos, kad tos rasės vienaip ar kitaip maišosi ir hibridizuojasi, tai šia proga vieni kalba, kad tai labai gerai, nes genų maišymasis puikiai veikia, o pavyzdžiu tam gali būti įvairių šunų, kačių, arklių ir t.t. veislių hibridizacija, demonstruojanti, kad tai geriausias būdas pagerinti organizmus.

O kiti gi sako, kad žmonių hibridizacija visai nevykdoma tikslingai, o ir neaišku, ko siekiama, tad rezultate tesigauna mišrūnai, perimantys atsitiktines (atitinkamai - prasčiausias) visų protėvių savybes, nes jokios atrankos nėra.

O treti gi sako, kad tos skirtingų rasių savybės skiriasi tiek menkai, kad neaišku, apie ką čia ginčytis išvis, nes niekas nuo to nepasikeičia, juolab, kad tos savybės tėra susijusios tik su prisitaikymu prie gamtinių sąlygų (pvz., tamsi odos spalva, padedanti apsisaugoti nuo saulės nudegimų ar siauros akys, padedančios apsisaugoti nuo dulkių), tuo tarpu šiais laikais reikalingos savybės niekuo nesiskiria.