Psichoanalizė

Psichoanalizė - tai tokia psichoterapija, kurią sugalvojo Sigismund Freud, toksai psichiatras iš tų laikų, kai dar nebuvo psichiatrijos. Tai realiai ta psichoanalizė buvo paremta labai teorine anais laikais buvusia psichodinamine terapija. Bet kai šioji buvo tiesiog grynai teorinė ir praktiškai niekaip niekur nenaudojama, tai galima tarti, kad jos nebuvo. O Freudas, pasiėmęs pscihodinaminę teoriją, ją perkūrė, susiejo su realybe bei neurozėmis ir gavosi psichoanalizė. O tada jau psichoanalizė beveik 1:1 buvo perkelta atgal į psichodinaminę terapiją.

Tai dabar yra taip, kad išties tai yra ta pati psichoanalizė, tik vieni save priskiria jai, tai vadina save psichoanalitikais, o kiti kažkodėl drovisi Freudo ir tada aiškina, kad jie ne psichoanalizė, o psichodinaminė terapija. Bet išties yra tiesiog ta pati psichoanalizė.

Taigi vat, psichodinaminė teorija sakė, kad žmogaus galvoje yra daug psichinės energijos - tai yra, visokių minčių, emocijų, norų, instinktų ir taip toliau. Ir visa ta psichinė energija išties yra kaip koksai katilas, kuriame verda viskas. Ir todėl viskas veikia kaip kokioje termodinaminėje mašinoje: jei užspausi ir neleisi perkaitusiam garui išeiti, tai viskas susprogs. O jei visvien uždarinėsi visokias skyles, tai slėgis nueis į kitas skyles ir irgi prasiverš išorėn.

Tai štai, Freudas kartą mokėsi pas tokį pirmą pasaulio psichiatrą - Jean-Martin Charcot, kuris visiems vis demonstruodavo visokias isterikes ir didžiąją isteriją su visokiais priepuoliais. Tai paskui pasaulis tyčiojosi, kad šitas profesorius buvo šarlatanas, o patyčioms pradžią davė tas pats Freudas, kuris pasižiūrėjo, pasižiūrėjo ir nusprendė, kad tos isterikės visai jokių priepuolių nepatiria, o tik apsimetinėja ir durnina visus.

Tačiau liko tasai klausimas, kodėl jos apsimetinėja. Ir čia Freudas pamatė, kad kažkodėl labai gerai toms isterikėms padeda paprasčiausi vibratoriai ir masturbacija, kurią netgi daktarai atlikdavo, kaip kokį masažą. O anais laikais gi žinia, buvo seksas draudžiamas, o moterys, kaip skelbiama, išvis jokio seksualinio potraukio neturėjo ir pasitenkinti negalėjo. Ir tą tvirtino visi viktorianizmo daktarai. O Freudas pasižiūrėjo ir nusprendė, kad visgi taip nėra, ir kad moterys patiria seksualinį geismą ir nori pasitenkinimo.

Štai taip Freudas ir išvedė savo pirmąją teoriją - kad išties toms isterikėms tiesiog niekas neleisdavo turėti geismo (visuomenė tai draudė), o jos tai norą turėdavo. Ir tas noras būdavo užspaustas tiek stipriai, kad joms stogai imdavo čiuožti. Ir kai nučiuoždavo, jos imdavo apsimetinėti ir daryti visokius imitacinius priepuoliuos, kad tiktai gautų dėmesio, o gal būt dar ir kokios nors masturbacijos ir panašiai. Ir kadangi Charcot su savo daktarais tą specialų putės masažą joms padarydavo kaip gydomąją procedūrą, tai jos ir pasitenkindavo.

Štai taip ir užgimė visa psichoanalizė, kuri ilgainiui buvo papildyta ir kitokiomis teorinėmis dalimis, pvz., apie pasąmonę, apie kitas emocijas, apie visokias neurozes ir taip toliau.

O paskui paaiškėjo, kad yra ir kitų visokių emocijų, ir kitų dalykų, ir taip toliau, tai vieni vystė tą Freudo teoriją, o kiti su ja kovojo, bet visvien psichoanalizė kaip tapo, taip ir liko pačia pradžia ir pagrindu visoms kitoms psichoterapinėms teorijoms. Ir netgi kai viktorianizmas baigėsi, įvyko seksualinė revoliucija ir seksualinės neurozės beveik išnyko, visvien psichoanalizė vis dar yra viena iš svarbiausių teorijų, ir be jos vargu ar įmanoma suprasti, kaip veikia psichoterapija.