Patefonas

Patefonas - toksai aparatas, skirtas vinilams groti. Tuo tarpu gi vinilai - tai būna tokios plokštelės, kurios gali būti ilgai grojančios, gali būti mažo didumo singlai, o gali būti ir gramofono plokštelės, kurios šiais laikais pasitaiko labai retai. Senais laikais patefonas buvo tiesiog privaloma kiekvieno padoraus audio centro dalis, bet tie laikai jau seniai praėjo ir daugiau nebegrįš... Ooops, tie laikai sugrįžo ir vėl visur pilna patefonų.

Visa patefono esmė - kad jis kaip gramofonas, tik geresnis. Taigi, sukasi diskas su išraišytais grioveliais, per kuriuos braukiama patefono adata. Grioveliai yra nelygūs ir jų nelygumai tiksliai atkartoja garso bangas - štai taip ta garso adata ir gauna garso signalą. Paskui tas signalas atiduodamas į stiprintuvą, o tada ir į kolonėles - štai taip ir atkuriamas.

Normalios patefono plokštelės yra 33 1⁄3 apsisukimų per minutę greičio ir maždaug trečdalio metro skersmens, nors būna ir mažesnių - singlų. Tačiau yra ir vienas gal blogesnis, bet gal ir geresnis variantas - tai 45 apsisukimų per minutę greičio formatas. Jis pasitaiko seniau, o plokštelės turi dideles skyles ir dažniausiai būna mažos, singlo didumo. Grojamas ta pačia adata, kaip ir 33, tik didesniu greičiu. Tos greitos plokštelės turi gal tik vieną privalumą (išties jau seniai neturi), kad tinka muzikiniams automatams kabokuose, nes plati skylė mechaniškai atsparesnė.

Kai kurie senų laikų patefonai turi dvigubą adatą, kuri apsiverčia į vieną ar kitą pusę. Kai adata apverčiama taip, kad matytųsi skaičius 78 - tai tada galima groti visiškai senovines priešistorinių gramofonų plokšteles, skirtas storoms adatoms ir 78 apsisukimų per minutę greičiui. Tada kita adatos pusė turi dvigubus žiedus arba skaičius 45/33 - tai ją apvertus, patefonas gali groti normalias plokšteles, kurios yra normalios.

Patefonai kadaise buvo beveik išstumti naujų formatų - pirmiausiai tai buvo kasetiniai magnetofonai, o paskui ir CD. Tačiau su tais naujais formatais paaiškėjo naujų niuansų - pasirodo gi, kad geras patefonas kartais muzikoje pasitaikančius aukščiausius dažnius ir dinaminius diapazonus gali bent jau teoriškai atkurti geriau. Vienok, kaip sako ekspertai - tai tik tuo atveju, jei plokštelė įrašyta geroje studijoje maždaug 1970 ar vėliau, gaminta iš originalių matricų originalioje firmoje, ir tas geresnis atkūrimas su labai geru patefonu galimas maždaug kokius 2-3 pirmus kartus, nes paskui tos subtiliausios subtilybės tiesiog mechaniškai nusidrožia ir jų nebelieka. Kai kurie sako, kad visgi galima ir 10-15 kartų atkurti vis dar su geresne kokybe, bet čia jau abejojame.

Šiaip tai patefonas yra labai mielas, nostalgiją senovei keliantis daiktas, kuris leidžia truputį ir ritualo turėti, ir šiaip gražiai atrodo. Taip pat labai mielas ir iki šiol nepakeičiamas dalykas - tai, kad plokštelės yra didelės knygos formato. Gal todėl jos ir vadinamos būna dar ir albumais, nes kaip koks albumas dydžio. Dėl tokio dydžio kadaise atsirado atskira grafikos rūšis - plokštelių viršeliai. Tai daugelis dizainerių tuos viršelius kurdavo, o kartais gaudavosi ir visai neblogas, įrėminimo vertas menas.