Pagonybė

Pagonybė - nauja religija, menamai atkurta iš senos, kai kažkokia Pranė Dundulienė, būdama kažkokia profesore, išnaikino iš visur rimtesnius tyrimus ir tyrėjus, užtat visur paskelbė kokią tai etnokultūrinę blėnį apie kažkokius lietuvių senovėje esą garbintus medžius, akmenis ir kitus daiktus. Ir be abejonės, svarbiausia visos šitos atkurtos pagonybės ašis - tai saulės simbolis, kuris simbolizuoja kažkokią tai kaitą, vaisingumą ir dar kažką.

Dabar gi, atėjus valdžion LVŽS veikėjams, pagonybė atgimsta visame Dundulienės svaigesyje, nors anoji jau seniai seniai numirusi. Užtat jos blėnimis besirėmusi Romuva jau žada gauti valstybinės religijos statusą, finansavimą, o kartu - ir galimybes neribotai skleisti tyrą Ramūno Karbauskio žodį, nes kaip žinia - pagonybės centras - tai Naisiai!

Vienok dar iš Romuvos kleidėjimų atėjusi skaisda, dora ir skalsa - tai pats LVŽS vertybinis turtas, pagrindas ir dar kažkoks ten dalykas.

O dar vienok, žodis "pagonybė" yra nelietuviškos kilmės, iš lotyniško paganus atėjęs, ką išvertus reiškia "kaimietis". Tai čia viena vertus, kad kaimiečiai - tai gal ir nekeista, bet užtat kai paklausi kokiu lietuvišku žodžiu ta pagonybė vadinasi, tai anie pagonys stena, stena, galų gale išmekena, kad "Romuva", o kai pasakai, kad niekas taip to tikėjimo nevadino, ir kad čia tik organizacija taip vadinasi, tai išvis nutyla, kažką paburba ir pabėga į kažkur.

Nelabai kažko gerbia lietuviai tuos pagonis, laiko juos kažkokiais durniais, kurie akmenims ir medžiams meldžiasi kaip durni, kai protingesni medžius kūrena, o iš akmenų namus sau statosi.

Vienok tikra senovinė religija, kurią Norbertas Vėlius, besiremdamas Algirdo Juliaus Greimo darbais atkurdinėjo, taip ir neatsikūrė, nes Dundulienės augintiems romuviniams per daug jau sudėtingai pasirodė.