Mig-21

MiG-21 - bene masiškiausias sovietinis, o gal ir išvis visame pasaulyje reaktyvinis naikintuvas konkrečiai ir reaktyvinis lėktuvas bendrai. Buvo sukurtas 1959 metais, o vėliau jo gamyba buvo gana sparčiai didinama ir didinama.

SSRS pagamino apie 10-11 tūkstančių tokių naikintuvų, dar apie 2500 pagamino Kinija, kaip Chengdu J-7, o dar 800 buvo iš pagrindinai sovietinių dalių pagaminta Indijoje, ir dar po 100-200 pagaminta Čekoslovakijoje, kažkiek buvo surinkinėjama ir remontuojama Lenkijoje.

Ypatingai dideli kiekiai Mig-21 naikintuvų buvo gaminami su tikslu sukurti kažką panašaus į tankų volą, tiktai aviacijoje, kur naikintuvai leistų nugalėti NATO šalis ne dėl geresnių savybių, o tiesiog dėl masiškumo. Tokie dideli, visiškai masiniai naikintuvų kiekiai turėjo būti tiesiog neįveikiami net ir daug geresniems vakarietiškiems naikintuvams. Bent jau apie 1960-1970 periodą, apie Vietnamo karo laikus ši koncepcija atrodė dar gana validi, bet tai buvo labai trumpas laiko tarpas.

Jau ir taip daug problemų turėjusi tankų volo koncepcija aviacijoje pasiteisino dar mažiau, nei ant žemės: naikintuvų kaina buvo mažinama visais įmanomais būdais, todėl buvo naudojamos ir pigiausios turbinos, kurios ilgai nelaikydavo ir naikintuvus reikdavo nuolat remontuoti. Nors naikintuvų kiekiai buvo didžiuliai, galinčių skristi dalis nuolat buvo labai maža. Negana to, kaip paaiškėjo, naikintuvų konstrukcija nebuvo ilgaamžė, jie gana greitai dėvėjosi, tad jiems jau nepadėdavo net ir turbinų keitimas.

Negana to, apie 1970 metus atsirado pirmieji amerikietiški naikintuvai, paremti energetinės akrobatikos teorija - F-16 ir F-15, kurių manevringumas ir kovinės savybės tiek smarkiai lenkė Mig-21 savybes, kad pastarieji oro mūšiuose išvis praktiškai prarado prasmę. Dar labiau čia prisidėjo pakankamai nevykusi Mig-21 nosis, į kurią tiesiog negalėjo tilpti didelis, didelės galios, didelio apžvalgos lauko ir jautrumo aviacinis radaras. Į dideles amerikietiškų naikintuvų nosis sutilpdavo radarai, turintys bent kelis kartus didesnio ploto parabolines lėkštes ir vos ne dvigubai didesnį apžvalgos kampą.

Negana to, amerikiečiai tuo metu jau ėmė kurti "look down, shoot down" tipo radarus, kurie sovietams ilgai dar liko neįmanomais. Šie radarai leido išskirti taikinius, esančius žemiau horizonto, t.y., pagal radaro parodymus susekti ir atakuoti priešo lėktuvus iš viršaus. Tas buvo ypatingai patogu F-16 ir F-15 naikintuvams, kurie turėjo itin padidintą variklių galią, labai greitą kilimo greitį ir aukštas skrydžio lubas.

Gavosi taip, kad net nepaisant milžiniškos kiekybės, sovietai oro mūšių jau nebebūtų galėję laimėti vien dėl to, kad kiekvienas amerikietiškas naikintuvas būtų numušęs po 3-4 rusiškus naikintuvus per mūšį, tuo tarpu rusiški naikintuvai nebūtų galėję numušti praktiškai nieko.

Taigi, SSRS buvo priversta kurti naujus naikintuvus, tokius, kaip Mig-29 ir Su-27, tačiau šių kaina jau buvo didžiulė ir dideli gamybos kiekiai nepavyko. Tuo tarpu Mig-21 ilgainiui nusistovėjo, kaip naikintuvas, tinkamas labiausiai atsilikusioms pasaulio šalims, neturinčioms pinigų, o taip pat kaip lėktuvas, tinkamas atakuoti žemės taikinius, patruliuoti ir panašiems reikalams.