Klozetas

Klozetas - tai baltasis draugas, kuriam žmonės dergia tiesiai į dūšią, nes juk monės nemyli draugų. Ir tik atėjus sunkiai valdandai, kai koks pachmielas drasko, ar pergerta labai, o gal ir šiaip kokia nors vidurių liga, pavyzdžiui, šiltinė ar dizenterija, klozetas apsikabinamas, o priešais jį klūpintis gailiai ašarodamas išlieja viską, ką turėjo savyje, kaip ant kokio altoriaus.

Amerikonų lakūnai bombardavo Vietnamą klozetais, švęsdami lėktuvų jubiliejus. Štai čia matome, kaip 1965 metais lakūnas Bill Stoddard ruošiasi pakilti į reidą prieš vietnamiečių komunistus, kad apmėtytų juos pramaišiui atitarnavusiais klozetais su bombomis. Vienok reidas pavyko, bet vienok po metų vietnamiečiai tą pilotą numušė, pagavo ir nušovė

Klozetas - tai kaip krėslas, kurį mylim nuo vaikystės, puikus fajanso indas ir kanalizacijos puošmena. Kiekvienuose namuose būtinas, o žmogui toks brangus, kad įsėdęs tualete savo užpakaliu klozeto angon, dažnas valandų valandas praleidžia, skaitydamas knygas, žurnalus, o naujesniais laikais - ir su kompiuteriu kažką veikdamas.

Neabejotinai klozetas šitaip neša žinias ir tikėjimą, todėl kelia dvasingumą. Ir jei jau taip, tai į jį ištuštinamos išmatos yra aiški dvasingumo priešingybė. Taip kad žinok, žmogau, jog ne tasai dvasią ir dorą augina, kas blizga apsimestiniu blizgesiu, o tas, kas surenka visokias blogybes!