Kasetinis magnetofonas

Kasetinis magnetofonas - toksai magnetofonas, kuris groja muziką iš audio kasečių. Kadaise kasetiniai magnetofonai buvo visiškai būtinas daiktas kiekvienam žmogui, kuris tik nori klausytis muzikos. O ypačiai kasetiniai magnetofonai buvo būtini SSRS, nes tenai muzika buvo iš esmės draudžiama, o visur siūlomi kišami ir transliuojami absurdai, kuriuos dainuodavo koks nors Josifas Kobzonas ar Raudonosios armijos choras arba šitie du iškart vienu metu kartu.

Kadaise kasetinis magnetofonas, o ypač geras būmboksas buvo ištisa kultūrinio gyvenimo dalis. Be magnetofono gyvenimas atrodė sunkiai įmanomas.

Kasetinių magnetofonų istorija

Dar ir normaliame Vakarų pasaulyje žmonės norėdavo klausytis tos muzikos, kurios patys nori, o ne tos, kurią radijo stotys transliuoja. Ypač to prireikdavo, jei kas nors norėdavo surengti kokį nors tūsą ar diskoteką. Taigi, magnetofonas buvo baisiai reikalingas dalykas. Bet dar reikalingesnis magnetofonas buvo SSRS žmonėms, nes tenai radijo stotys grodavo išimtinai tik visišką sovietinį ideologinį šūdą, o ne muziką.

Taigi, dar juostinių magnetofonų laikais daugybė žmonių klausydavosi kokio nors Liuksemburgo radijo naktimis ir įrašinėdavo kokias nors patikusias dainas į magnetofonus - pvz., The Beatles, Rolling Stones, Queen, The Clash ar kitų padoresnių Rock grupių. O paskui duodavo ir kitiems persirašyti - tai buvo esminis magnetofonų privalumas. Vėliau jau atsirasdavo neaiškiais būdais į SSRS įvežtų vinilų, iš kurių gaudavosi persirašyti ir į stereo įrašą. Tai jau buvo visiškai gerai. Tačiau juostiniai magnetofonai buvo baisiai brangūs, juostos buvo irgi baisiai brangios, vargo su juostomis buvo baisiai daug. O dar tie juostiniai magnetofonai buvo tokie sunkūs, kad nusinešti tą 10kg gargarą pas kaimyną, kad persirašytum iš kaimyno magnetofono į savo - tai buvo baisus vargas.

Tai štai kai Philips kompanija dar senais senais 1963 metais sukūrė magnetofono kasetes, tai greitai įvyko tikra įrašų revoliucija, nes magnetofonai gaudavosi gana nesunkūs, kasetės buvo nors ir sudėtingesnės, bet visvien pigesnės, o ir vietos neužimdavo tiek baisiai daug. O negana to, ėmė rastis ir magnetolos, kurios leisdavo įsirašyti tiesiai iš radijo imtuvo, nes buvo ir radija, ir magelis viename. O dar paskui išplito ir audio centrai, kur į magnetofoną patogu buvo įrašyti iš plokštelių, tai žodžiu, kasetės tapo einamuoju dalyku. Vakaruose juostiniai magnetofonai ėmė visiškai nykti iš buitinės rinkos dar apie 1975, nes geri kasetiniai magnetofonai tiems juostiniams jau ne tiek smarkiai ir tenusileisdavo. Taigi, juostiniai teliko visokioms įrašų studijoms.

Kai tos kompaktinės kasetės išplito Lietuvoje, tai jau buvo tikras džiaugsmas, bet tas džiaugsmas atėjo pavėluotai, kaip ir visa kita, kas atsirasdavo SSRS. Daugmaž įmanoma kasetinį magnetofoną nusipirkti pasidarė tik apie kokius 1980 metus, nes iki tol tai buvo visai jau retenybė, netgi sušikta Vesna buvo neįmanomas deficitas. Realiai gi kasetiniai magnetofonai išplito tik apie kokius 1985, kai Vakarų šalyse jau plito CD. Juostinius magnetofonus kasetiniai galutinai išstūmė tik tada, kai SSRS ėmė byrėti ir japoniškus magnetofonus pasidarė įmanoma nusipirkti jau ir už įmanomus pinigus.

Lietuvoje magnetofonų kasetės buvo bene populiariausia samizdatui artimos produkcijos rūšis - kopijuodavo įrašus visi, kas tik netingėjo ir kas tik įstengdavo tų kasečių nusipirkti, mat visgi šios buvo deficitas, o geros, vakarietiškos kasetės - dar ir kainavo labai nepigiai. Viena Sony kasetė kainuodavo kokius 5 rublius, jei per blatą, o ir brangiau, jei kokioje talkūčkėje. Tai dabartiniu supratimu tie 5 rubliai būtų gal panašiai kaip kokie 50 eurų, nes anais laikais žmonės gaudavo 100 rublių panašiai, kaip dabar gauna 1000 eurų.

Geriausi kasetiniai magnetofonai SSRS ir Vakaruose

Sovietų Sąjungoje visi žinojo, kad didžiausios prabangos dalykas yra japoniškas magnetofonas, geriausia - kokios nors Panasonic ar panašios firmos. Visiškai jau prabangos reikalu buvo koks nors didelis Sharp. Netgi grupė Antis paskui dainavo - "duokite darbo, noriu Panasoniko ir Šarpo". Geriausias magnetofonas būtinai turėjo būti dviejų kasečių - nes visi žinojo, kad būtinai to reikia, kad galėtum iš kasetės į kasetę persirašyti muziką.

Kiti gi pasitenkindavo sovietine aparatūra. Tai tie, kurie turėjo daug pinigų, bet nepakankamai, kad nusipirktų japonišką, nusipirkdavo kokį nors Radiotehnika muzikinį centrą ar Vilma magnetofoną. O kurie neturėjo daug pinigų, nusipirkdavo magnetofoną Vesna ir labai vargdavo, kankindavosi, bet visvien džiaugdavosi, kad gali klausytis muzikos, nes netgi ir ta Vesna buvo tik pagal talonus ir kainavo kaip kokie du ar trys mėnesiniai atlyginimai.

Vakaruose gi visi žinojo, kad geras magnetofonas yra Nakamichi, bet jis per brangus. Taip pat geras būdavo ir Marantz ar Tandberg, bet irgi per brangus. Visai jau per brangus būdavo Studer - jis būdavo per brangus netgi tiems, kas galėdavo nusipirkti Nakamichi. Taigi, visai geras, bet ne per brangus būdavo koks nors Fisher, Onkyo, Akai, Technics ar Sony. Tai SSRS tų pirmų pavadinimų, kur brangūs, išvis niekas net girdėjęs niekada nebuvo, nes tenai buvo pernelyg jau brangu. Tuo tarpu tie antrieji buvo daugeliui matyti tik paveksliukuose, o ne realybėje, nes SSRS jie buvo neįperkami netgi daugumai kompartijos šulų.

Vakaruose irgi buvo visokio šlamšto, o ne tik geros aparatūros. Tai būdavo, kad tie žmonės, kurie visai nesuprasdavo, ką perka, nusipirkdavo kokį nors Yorx ir paskui labai grauždavosi dėl visiškai šūdino garso. Bet jei kas nors atveždavo tokį Yorx į SSRS, tai paaiškėdavo, kad šitas daiktas groja visvien geriau, nei kokia nors Vilma ar Radiotehnika.