Grigorijus Rasputinas

Grigorijus Rasputinas jus laimina. Visose nuotraukose labai pastebimas tas nenormalus pamišęs jo žvilgsnis.

Grigorijus Rasputinas - toksai legendinis personažas iš paskutinio Rusijos Imperijos periodo, paties caro aplinkos. Realiai, kaip sako - baisiai naglas ir išprotėjęs kaimo mužikas, apsimetęs kažkokiu vienuoliu, ir mokėjęs neįtikėtinai visiems pisti protą, o taip pat esą turėjęs kokių tai mistinių galių bei visiškai nenormalaus dydžio pimpalą.

Labai pagarsėjo Rasputinas savo posakiu, kuris tapo istoriniu ir atspindinčiu visą jo veiklą: "nepadarius nuodėmės, nesigaus ir atgailos padaryti".

Grigorijus Rasputinas labai greitai pagarsėjo, kaip mokantis vienu savo žvilgsniu kažkaip ne tai užhipnotizuoti, ne tai pagydyti bet ką. Per tą jis ir išpopuliarėjo, galų gale tapdamas vienu iš įtakingiausių Rusijos Imperijos asmenų.

Šiais laikais Grigorijus Rasputinas jau yra nesuprantamas fenomenas, kurio iškilimo ir įtakos beveik niekas negali paaiškinti. Bet anais laikais, daugiau, kaip prieš 100 metų, laikai buvo kitokie, ypač psichiatrine prasme. Tuo metu per Europą ėjo didžioji isterija ir milžiniškas kiekis įvairių seksualinio tipo neurozių, tad tame kontekste kai kurie veikėjai, kaip kad Jean-Martin Charcot ar šitas pats Grigorijus Rasputinas, neįtikėtinai paprastai gaudavo milžinišką įtaką, vien pavaizdavę, kad daro kokį tai specialų gydymą moterims.

Daugelis istorikų sako, kad patsai Grigorijaus Rasputino fenomenas geriausiai, tiksliausiai ir išsamiausiai nusako visą Carinės Rusijos režimo esmę, nes niekur kitur pasaulyje toksai fenomenas tiesiog negalėjo atsirasti, tačiau Rusijai jis buvo paprasčiausiai tipiškas.

Grigorijaus Rasputino iškilimas

Grigorijus Rasputinas gimė 1869 metais kažkokiame visiškai užkampiniame kaime - Pokrovskoje, kuris yra Tiumenės srityje, Sibire, maždaug per 3000 kilometrų į Vakarus nuo Jakutsko. Maždaug tokia vat apytikslė to kaimo lokacija gana daug sako apie tai, koksai tai užkampis. Apie 1897 metus Rasputinas, kažkio proto aptemimo vedinas (kaip sako, išties tai bėgdamas nuo bausmės už pavogtą kaimyno arklį), išėjo valkiotis po pasaulį. Po kurio laiko pakliuvo į nedidelį vienuolyną, kuriame ėmė tarnauti ir persisemdinėti visokiomis religinėmis nesąmonėmis, pats mokydamasis knisti protą aplinkiniams.

Gana greitai prasimokė tiek, kad grįžo atgal į kaimą, išvengė bet kokių bausmių, o galų gale kaimiečiams prikniso protą, kad gali užkalbėjimais pagydyti nuo kažkokių ligų. Tarpais "gydyti" važinėdavo į kitus kaimus, taip ir uždarbiaudavo. Per kurį laiką prasisuko tiek, kad apie 1900 metus jau turėjo ir pas jį reguliariai atvykstančių ir pinigus gabenančių pasekėjų būrį.

Kaip tai girtuokliavęs kaime, kartą Grigorijus Rasputinas pasitaikė kažkokioms dvaro poniutėms, kurias pagydė nuo kokių tai ligų, kaip dabartiniais laikais spėjama - tai nuo paprasčiausio histrioninio asmenybės sutrikimo simptomų. Kaip tuos simptomus gydydavo toksai Jean-Martin Charcot, tai jau mokslu būdavo aprašyta, bet vat Grigorijus Rasputinas, tai sako, gydė panašiai, bet dar paprasčiau - kažkur patrindavo, bet kažkur ir įkišdavo, ir liepdavo, šiukštu, niekam nieko nesakyt apie tai, kas buvo daryta.

O šitas sutrikimas, anais laikais vadintas tiesiog isterija, buvo baisiai išplitęs, tad poniutės pagalbos ieškodavo smarkiai. Tai nors ir nesakydavo viena kitai, kaip, bet užuominų duodavo ir padėdavo. Užtat ir gavosi keista istorija, kur Grigorijus Rasputinas neįtikėtinai greitai išpopuliarėjo ir tapo pačios carienės numylėtiniu. Ir netgi caras, kad ir greičiausiai nujausdamas, visvien nieko nesakė, nes nusprendė, kad geriau jau Rasputinas ten su cariene kažką daro, nei kad ta carienė užknisinėja savo isterikomis ir skandalais.

Kaip gandai pasakojo, Rasputino įtaka pabaigoje išsiplėtė tiek, kad jis darydavo jau ir realias orgijas, kuriose dalyvaudavo caro aplinkos poniutės. Tipiškos orgijos vykdavo pirtyse, kur poniutės turėdavo plauti jo pimpalą, paskui vanoti jam nugarą, o jau paskui visaip jis jas irgi patenkindavo. Dar paskui visi turėdavo eiti melstis į cerkvę, tenai atgailauti ir per tai pagyti nuo visokių ligų. Kaip tik pagal tą jo posakį, kad nepadarius nuodėmės, atgailauti nesigauna.

Žodžiu, išpopuliarėjo alkoholikas senis.

Tiesa, čia turime atsižvelgti į kontekstą ir pridėti vieną dalyką: Rusijoje seksualiniai santykiai ir neištikimybė tais laikais buvo suprantami gerokai kitaip, nei Europoje, ir kai kur tas kitoks supratimas išlikęs netgi ir iki šių dienų. Moterys būdavo daug smarkiau sudaiktinamos, menkai vertinamos, neretai laikinai ar netgi visam laikui perleidžiamos, pvz., pralošiant kortomis. Ir tai vykdavo netgi kilmingųjų dvaruose. Taigi, Rasputino žygiai per poniutes buvo suvokiami gerokai nuolaidžiau, nei būtų suvokiami, pvz., kažkur Prancūzijoje, Anglijoje ar Vokietijoje.

Grigorijaus Rasputino mirtis

Visgi dar daugiau mistikos ir kalbų sukėlė Grigorijaus Rasputino mirtis. Aną gi dėl išpistų žmonų bei didžiulės įtakos nutarė nudėti būrys Rusijos didikų. O kadangi normaliai nudėti negalėjo, nes įtaka pas Rasputiną buvo tiesiog neadekvačiai didelė, tai sumąstė nužudymo planą - nunuodyti.

Pagrindinis Rasputino nužudymo organizatorius buvo toksai Rusijos princas ir kunigaikštis Feliksas Jusupovas, kuris buvo tuo metu turtingiausias Rusijos žmogus ir princesės Irinos vyras (šioji buvo caro Nikolajaus II dukterėčia). Prie jo prisidėjo ir dar būrelis kitų didikų. Taigi, 1916 metų gruožio 30 dieną (pagal mūsų dabartinį kalendorių) Feliksas Jusupovas parsikvietė Grigorijų Rasputiną į savo rūmus, žadėdamas geras išgertuves ir daug daug gražių moterų. Rasputinas, be abejonės, su viskuo sutiko ir viskam pasirašė.

Atvykusį Rasputiną pirmiausiai bandė nunuodyti. Nunuodijo, pamaitinę pyragaičiais, kurie buvo su nuodais (kalio cianidu). Rasputinas pririjo pyragaičių, bet nenumirė. Tada pavaišino Madeiros vynu, į kurį buvo pripylę tų pačių nuodų. Bet ar tai nuodai pasirodė prasti, ar kas, bet ir vėl nesuveikė - girtas Rasputinas mirti nei negalvojo. Tada nutarė nušauti - patsai Feliksas Jusupovas iššovė iš arti Rasputinui į krūtinę. Tasai nugriuvo, bet kai Jusupovas nuėjo pakviesti sėbrų, kad padėtų išnešti lavoną, atsipeikėjo. Grįžus didikams, Rasputinas puolė Jusupovą, partrenkė, išsiveržė į duris ir išbėgo į lauką. Sąmokslininkai ėmė vytis ir jau juntamai nutolusį pasivijo ir dar dviem šūviais nušovė. Tada jau dėl viso pikto dar papildomai uždaužė, surišo visą kaip vilkolakį, apvyniojo kilimu, dar surišo ir įmetė į eketę.

Bet ir tai dar gandai sako, kad Rasputinas visvien išplaukė kitoje vietoje pasroviui, atsipeikėjo, stebuklingai išsilaisvino iš pančių, o tada ėjo kažkur gatve, kur buvo sučiuptas žandarų, kurie kaip tai buvo susiję su tais pačiais sąmokslininkais, taigi tų vėlei atpažintas, nudobtas dar kartą kuolu į širdį ir tiktai tada mirė.

Žodžiu, kaip sako, visą naktį jį medžiojo ir vis užmušinėjo, pakolei kažkaip jis nusibaigė. Tai po to, kai tardant sąmokslininkus, ėmė lįsti vis daugiau istorijų, pasklido kalbos, kad išties tenai buvęs ne šiaip koksai tai sukčius, o patsai Velnias, nes kas gi kitas galėjo būti?

Aišku, istorijos pabaiga tai jau čia greičiausiai prikurta, bet faktas, kad nudobti Rasputiną buvo labai sudėtinga ir gavosi tiktai iš kažkelinto karto.

Po susidorojimo su Rasputinu, caro žmona reikalavo, kad sąmokslininkai būtų sušaudyti be teismo, tačiau čia jau įsikišo patsai caras, kuris visiems sąmokslo dalyviams patyliukais padarė tokias "bausmes", kad jie nukentėtų minimaliai, o teisiami išvis nebūtų. Pats Feliksas Jusupovas buvo išsiųstas į savo valdas, o keli kiti esminiai dalyviai - išsiųsti į I Pasaulinį karą vadovauti kariniams daliniams.

Rasputino pimpalas

Dar viena istorija sako, kad po to, kai galų gale pavyko Rasputiną nudobti, tai anas kunigaikštis Jusupovas dar nupjovė Rasputinui pimpalą, o šis netgi ramybės būsenoje buvo 32cm ilgio. Tasai pimpalas buvo užmarinuotas formaldehide, o vėlesniais laikais perduotas į kažkokį tai Sankt Peterburgo muziejų.

Dabartiniais laikais įvairūs biologijoje nesigaudantys eksperdai aiškina, kad čia esąs karvės (net ne jaučio, o karvės) ar arklio pimpalas, bet deja, gyvulių pimpalai visiškai neprimena žmonių pimpalų, nes yra sudaryti iš kremzlinio audinio ir primena ilgą stangrią, tačiau ploną žarnelę, tuo tarpu nuotraukose matomas aiškiai žmogiško tipo pimpalas, turintis akytkūnį, o ne išlendantį kremzlinį vamzdelį. Akytkūnio buvimas - tai gan specifiška ir unikali žmogiškos biologijos savybė, vienas iš skirtumų netgi lyginant su žmogbeždžionėmis.

Taigi, daugų daugiausia, kad gal būt tasai milžiniškas bybys muziejuje visgi tiesiog ne Rasputino, bet faktas, kad jis yra žmogiškas. Tačiau pagal tai, kad užmarinuotą Rasputino pimpalą iš kažkokių Rusijos emigrantų po Spalio revoliucijos buvo įsigijusi to paties Rasputino dukra, kuri vėliau jį ir perpardavė, rodo, kad tikėtina, jog pimpalas visgi ne tik tikras, bet matomai Grigorijui Rasputinui ir priklausęs.

Rasputino pimpalo nuotraukų nesunku susirasti kokioje nors Google paieškoje, tai mes čia jų nedėsim, nes mums bybiai negražūs.

Dar žr.

Istorijoje yra ir daugiau žinoma panašių visokių veikėjų - tai su įtakomis, tai su menamomis galiomis:

• Anatolijus Kašpirovskis - pagarsėjęs hipnotizuotojas iš SSRS byrėjimo laikų, rengęs masinės hipnozės seansus per valstybinę TV
• Alanas Čiumakas - kitas panašus šarlatanas iš vėlyvų SSRS laikų, rengęs visokius ekstrasensiškų energetikų seansus per tą pat valstybinę TV
• Lena Lolišvili - tokia burtininkė, kuri panašiai trynėsi aplinkui Rolandą Paksą, nuo kažkokių ten ligų gydydama