Emocijos

Emocijos - tai išties tokios cheminės smegenų reakcijos į visokią chemija, kuri tose smegenyse išsiskiria iš visokių liaukų. Tų liaukų medžiagos kelia visokias smegenų reakcijas ir būsenas, o mes tą vadiname jausmais, emocijomis ir panašiais žodžiais.

Kartais išskiriami keturi skirtingi emocijų pavadinimai:

• tiesiog emocijos - čia kai moksliškai ir protingai aprašomos,
• jausmai - čia kai tos pat emocijos, bet dvasingai ir su verbaline tryda
• afektas - tai čia jau kai psichiatrai nagrinėja žmogaus būklę
• fylingas - tai čia kai visokie hipsteriai ir kiti prietrankos patys nesupranta, ką jaučia, bet bando apie tai kažką protingai pezėti

Populiariausias emocijų skirstymas

Yra belenkiek visokio emocijų skirstymo, pagal tai, kokios tai emocijos ir kaip veikia. Tai štai tų skirstymų galima visokių ir visaip prisigalvot. Visgi kai kurie skirstymai yra labai elementarūs.

Emocijos pagal teigiamumą:

• Teigiamos emocijos - tos, kurios kaip tai malonios
• Neigiamos emocijos - tos, kurios kaip tai nemalonios

Emocijos pagal atsiradimą:

• Pirminės emocijos - tos, kurios išsyk sukilo tiesiogiai nuo kokio nors įvykio
• Antrinės emocijos - tos, kurios atsirado iš to, kad mąstėm apie kažkokį tai dalyką

Emocijos pagal sudėtingumą:

• Bazinės emocijos - tos, kurios išvis yra biologiškai įgimtos
• Išvestinės emocijos - tos, kurios susidaro kaip kitų emocijų kombinacija

Bihevioristinės ir kitos emocijų teorijos

Kadaise seniai visokie bihevioristai aiškino, kad emocijų tėra kelios, o visa kita - tai tėra kažkokie išvedžiojimai. Tai toksai John Watson aiškino, kad tėra baimė, pyktis ir meilė - ir tos emocijos reguluoja elgesį. O paskui atsirado dar tobulesnis bihevioristas Burrhus Skinner, kuris ėmė aiškinti, kad bazinės emocijos tėra dvi - pasitenkinimas ir nepasitenkinimas ir kad jos išvis elgesio niekaip nereguliuoja, o tėra kažkoksai beprasmis elgesio rezultatas. Ir dar jis kažkaip aiškino, kad mums atrodo, kad tų emocijų daug ir jos painios, bet tai išties tik todėl, kad mes suveliam tas emocijas su visokiomis savo elgesio ir situacijų patirtimis, tai tik todėl ir gaunasi kažkokie tai menami skirtumai.

Visgi dėl to ilgainiui iš Skinner visi daug tyčiojosi ir vadino jį idiotu, ir matomai, kad visai gal ir pagrįstai, nes panašiai nusišnekėti tai rimtai reikia gebėjimų.

Psichologijoje ilgainiui ėmė dominuoti fenomenologija paremtas požiūris, kad emocijos yra reiškinys, kurį turime, tad lieka tiesiog tai pripažinti ir išmokti tas emocijas kaip tai įvardinti. Tai tada ir gaunasi kažkas gerai, nes blogai tai būna tada, kai kažką jauti, bet net pats negali suprasti nei ką jauti, nei iš kur tas jausmas, nei kodėl jis atsirado, nei ką su juo daryti.

Plutchik emocijų ratas

Bene geriausią kol kas teoriją apie emocijas išvedė anoksai Robert Plutchik, kuris kadaise sugalvojo, kad visos emocijos turi turėti biologinę prasmę, padedančią organizmui išlikti - išgyventi ir pasidauginti. Ir tai visiškai logiška, nes jei išlikti trukdo - tai tokie organizmai neišlieka evoliuciškai, o jei tiesiog šiaip nereikalinga emocija - tai evoliuciškai ji irgi turi dingti. Taigi, visos emocijos turi labai aiškią biologinę išlikimo prasmę.

Pagal Plutchik emocijų teoriją, visos emocijos gali svyruoti nuo neigiamų iki teigiamų - tai reiškia, kad jei yra emocija, tai yra ir jos priešingybė. Taip emocinis mechanizmas gali veikti organizmą ir į vieną pusę (skatinti), ir į kitą pusę (atstumti).

Taip pagal Plutchik gaunasi 4 esminės priešingų emocijų poros, kurios nulemia didžiąją dalį visokių gyvūnų, bent jau žinduolių, elgesio. Tos emocijos būna vadinamos bazinėmis, nes jos tiesiogiai įgimtos, nėra susidariusios kaip kokia tai kitų emocijų kombinacija.

Štai tokios bazinių emocijų poros:

• Pyktis ir baimė - nulemia elgesį pavojaus atveju - ar pulti ir sunaikinti pavojų, ar nuo jo bėgti ir slėptis, t.y., kaip elgtis situacijoje, kurios pavojingos gyvybei ir sveikatai
• Tikėjimasis ir nustebimas - reguliuoja mąstymo ir tyrinėjimo reakcijas į nuspėjamus ir nenuspėtus dalykus: verčia siekti to, ko tikimasi ir verčia išvengti ir atsargiau reaguoti į netikėtumus
• Pasitikėjimas ir pasibjaurėjimas - sukuria bendrą teigiamą prisirišimo, saugumo pojūtį vienu atveju ir vengimo, atstūmimo poreikį kitu atveju
• Džiaugsmas ir liūdesys - sukuria pasitenkinimo jausmą ir teigiamą mokymosi refleksą vienu atveju ir praradimo jausmą, o tuo pačiu ir neigiamą (vengimo) refleksą kitu atveju

Pagal Plutchik teoriją, šios emocijos gali būti įvairaus stiprumo, dėl ko gali būti suvokiamos labai skirtingai, o taip pat dar gali ir kombinuotis tarpusavy, sudarydamos daugelį kitų, išvestinių emocijų variantų.

Kiti gi pastebi, kad Plutchik teorija nėra visai pilna - pvz., iš senų laikų žinoma, kad pyktis ir baimė kyla iš dar kitos emocijos - nesaugumo jausmo, kuris paskui ir persijungia į vieną ar kitą emociją. Gi o dar be tų keturių porų yra ir visokie instinktai, kurie irgi visai nuosavas emocijas kelia - pvz., kaip seksualinis instinktas ar alkis. O dar kiti tada sako, kad Plutchik teorija ir nenagrinėja specifinių instinktų, o nagrinėja tik bendras, visai bendrą elgesį reguliuojančias emocijas, ir kad visai niekaip tiems pastebėjimams ir neprieštarauja.

Dar žr.

• Emocinis bukumas - čia kai emocijų pajautimas būna sutrikęs