Zenit - rusiški veidrodiniai fotoaparatai, kuriuos tie gamino dešimtis metų be jokios modernizacijos. Buvo populiarūs SSRS, nes kitų jokių veidrodinių fotoaparatų nebūdavo, o taip pat buvo populiarūs ir Vakaruose, nes kainuodavo pigiau, nei bet kokie patys pigiausi veidrodiniai fotoaparatai, kokie išvis būdavo.

Štai toksai populiariausias visų laikų Zenit fotoaparatas, kuris sovietiniams piliečiams buvo didelė svajonė, o vakariečiams visokiems tai buvo geležinė šiukšlė.

Išties tai gerokai prabangesniais, sunkiau gaunamais ir prestižiškais buvo tokie veidrodiniai fotoaparatai Kijev (vėlyvais laikais turėję Nikon F jungtį), bet jų niekas neatsimena, nes per mažais kiekiais jie buvo gaminti.

Čia dar jaunesniems turim pasakyti, kad tie fotoaparatai būdavo ne skaitmeniniai, o tiktai juostiniai, taip kad užtaisomi tokia susukta juosta plastmasine, ant kurios šviesai jautrių chemikalijų sluoksnis uždėtas. O norint nuotrauką gaut, tai reikdavo paskui nešti į kokią fotoatelje, kur išryškindavo ir pagamindavo fotografijas.

Dauguma Zenit fotoaparatų būdavo gaminami, panaudojant klaikiai archaiškais būdais jungiamus objektyvus, katrų jungimą sukūrė dar vokiečiai prieš II Pasaulinį karą, po kurio rusai ir išsivežė jų fotoaparatų gamyklas su įrengimais ir visais išradimais. Tai vat tie objektyvų tvirtinimai vadinosi M39 ir M42, o buvo sukurti dar Tarpukaryje. Ir tik jau visai 1985 pasirodė naujesni Zenit fotoaparatai, kuriuose buvo Pentax K jungtis - šie kokiems nors nuo senienų pakvaišusiems fotopsichotikams gal ir tinkami šiais laikais kokiems nors eksperimentams.

Apie kokius 1970 naujas Zenit fotoaparatas Vakarų rinkose kainavo maždaug tiek, kiek 5 metus naudotas Canon ar Nikon, o paskui - ir dar pigiau, nes tie japonai kūrė vis naujus ir tobulesnius modelius, kai tuo tarpu rusai kaip pradėjo populiariausią ir labiausiai vykusį Zenit-E modelį gaminti 1965 metais, taip be pakeitimų jį ir gamino iki pat 1982. Atpažįstamas tasai modelis labai lengvai, pagal aiškiai matomas fotoeksponometro groteles virš objektyvo, kurios turėdavo apšviestumą matuot, o išties dažniausiai tiktai grybaudavo.

Per dešimtis Zenit fotoaparatų gamybos metų Vakaruose atsirado net ir pigios automatinės muilinės, tuo tarpu veidrodiniai fotoaparatai ištobulėjo iki aukštumų - autofokusavimosi, elektroninio juostos jautrumo nustatymo, elektrinio juostos persukimo ir taip toliau. O vat rusiški fotikai keistis nežadėjo, tai teko juos pardavinėti taip pigiai, kad bent kas nors pirktų.

Taip kad čia verta paminėti gal tik dar du Zenit modelius - tai Zenit TTL, katras galų gale 1976 pradėtas gaminti, turėjo įmontuotą fotoeksponometrą viduje, kitaip tariant, matuodavo būtent nuotraukos apšviestumą, o ne belenką, ką papuola. O šiaip buvo tas pats gaidys, kaip ir Zenit-E, tik juodai nudažytas.


Rusiški Zenit fotoaparatų objektyvai

Zenit fotoaparatai sovietmečiu buvo suvokiami, kaip esą turintys gerą optiką, tai šitas gana durnas įsivaizdavimas išliko iki šiol. Bene populiariausi iš šių objektyvų buvo tokie Helios, kurie sovietinėje spaudoje buvo pristatomi, kaip kažkuo tai geri, nors realiai ten gero nebuvo tiesiog nieko. Gal dėl tų teigiamų pristatymų iki šiol yra įsivaizduojančių, kad tie objektyvai buvo kažkuo geri.

Visgi šitas įsivaizdavimas yra durnas ir klaidingas, nes optika buvo tik tiek gera, kad gaminama, nukopipyzdinus prieš II Pasaulinį karą gamintus vokiškų objektyvų modelius kartu su visomis vokiškomis optikos gamyklomis, kurios po karo buvo išvežtos į SSRS. Taigi, dėl to objektyvai nebuvo tokie jau blogi, bet kartu taip ir liko kažkur visiškai atsilikę. Kiti gi mėgėjai sako, kad kaip tik todėl tie objektyvai ir geri - duoda tiek visokių spalvinių iškraipymų, bokehų, tintų, blogų šešėlių, vaizdo geometrijos iškraipymų ir taip toliau, kad būtent todėl ir suteikia nuotraukoms įdomesnį vaizdą vien tos nekokybės dėka.

Visgi labiausiai Zenit fotoaparatai pasižymėjo tuo, kad bene ilgiausiai pasaulyje naudojo anachronistinę M39 jungtį objektyvams, plius visą krūvą skirtingų tos jungties modifikacijų (dėl kurių tie objektyvai netinka normaliems M39 jungties fotoaparatams ar adapteriams), plius visą krūvą kitų, išvis tik Zenit fotoaparatams tinkamų jungčių. Tai dėl to krūvos Zenit fotoaparatams skirtų objektyvų yra išvis niekam netinkami, nes būdavo pritaikyti tik kažkuriai vienai iš tų fotoaparatų serijų. Negana to, dar būdavo ir kažkokios keistos modifikacijos, kur išvis nesuprasi, kodėl padaryta, bet objektyvas nesuderinamas su niekuo, išskyrus kažkokį fotoaparatą, o tas fotoaparatas nesuderinamas su niekuo, išskyrus tą objektyvą.

Tiktai apie kokius 1970 metus ėmė rodytis pirmi M42 tipo Zenit fotoaparatams skirti objektyvai, kurie jau būdavo su kažkuo suderinami, bet ir tai tas suderinamumas gana ilgą laiką buvo tik pas kai kuriuos fotikus, skirtus eksportui, o pačioje SSRS išplito tiktai dar vėliau.

Ir jau tik bepradedant byrėti visai SSRS, jau visai 1985 metais, kai visas pasaulis net ir už pigiausias kainas apstojo tuos Zenit fotikus pirkt, sovietai galų gale dasiprotėjo nukopipyzdinti iš japonų Pentax firmos fotoaparatų Pentax K jungtį. Nes jiems tais laikais dašuto, kad rusiškų fotikų Vakaruose niekas neperka dar ir dėl to, kad rusai tegamina vos kelių modelių objektyvus, todėl net pradedantiesiems tai atrodo nerimta, kai fotiką gali nusipirkti, o objektyvo jam - ne.

Tai vat šitie naujesni Zenit fotikai vadinosi Zenit Automat ("Зенит-Автомат") ir kadangi jie būdavo skirti eksportui, tai parduotuvėse jų nebūdavo. O eksportas su jais irgi nenusisekė, tai gavosi taip, kad jų nelabai daug ir teliko. Irgi buvo šūdini, nes nieko gero juose nebuvo - tie patys mechanizmai, kaip ir ankstesnių Zenit, tik vat objektyvų jungtys kitos.

Taip kad visgi nors ir geresni, bet iki Smena ar Lomo fotoaparatų netraukė savo populiarumu nei iš tolo. Nors kita vertus, kaip vienas fotografas sakė, kodėl jam patinka rusiški Zenit: ir negaila, jei vagiai atims, nes šiais laikais tekainuoja keliasdešimt litų, ir kai sunkus gelažinis daiktas, tai su tokiu negaila ir kokiam nors vagiui per galvą užvožt, gerai įsukus už dirželio.