Visata 11

Visata 11 - atipinė Paralelinė Visata, turinti ryškią, bet laikiną istorinės eigos fluktuaciją, užfiksuotą negrąžinimo stadjoje. Šiuo metu savo istorine eiga yra labai priartėjusi prie Standartinės Visatos, tačiau dėl nepataisomų pokyčių istorijoje, negali sugrįžti į normą. Mokslininkų ši visata dažnai nagrinėjama, kaip įdomus pavyzdys, rodantis, kad visose paralelinėse visatose procesai linkę sugrįžti į standartinę eigą, net kai jie yra nepataisomi.

Visata 11 atskilo nuo standartinio modelio apie 1929 metus, kai Lenkija sudarė taikos sutartį su Lietuva, grąžindama šiai Vilniaus kraštą. Dėl susidariusios taikos sutarties vėlesni įvykiai virto juntamai kitokia istorine eiga: Lenkijos politinė įtaka Europoje buvo didesnė, Baltijos šalys buvo agresyviau nusiteikusios SSRS atžvilgiu, kas savo ruožtu apsunkino SSRS galimybes pulti Lenkiją, prasidedant II Pasauliniam karui. Nors šie pokyčiai turėjo būti labai nedideliais, jie vėliau gerokai pasuko karo eigą: Vokietija žymiai aktyviau vykdė totalinius miestų bombardavimus padegamosiomis bombomis ir gyventojų genocidą užgrobtose šalyse, įskaitant ir Vakarų valstybes, todėl susilaukė žymiai ryškesnio atsako karo pabaigoje.

Po karo, kapituliavus Vokietijai, buvo nagrinėjami įvairūs denacifikacijos planai, įskaitant ir standartinį, pagal kurį būtų sunaikinta tiktai Prūsija. Tačiau dėl gerokai stipresnės lietuvių ir lenkų įtakos buvo nuspręsta, kad Prūsija - tai vokiečių naikinta tauta, kurią reikia atkurti tenykščių gyventojų pagrindu, tuo tarpu panaikinti reikia visą Vokietijos valstybę.

Dėl Europoje dominavusių nacionalistinių pažiūrų buvo nuspręsta, kad kartu su valstybe turi išnykti ir pati vokiečių tauta. Tam buvo numatytos kelios priemonės: teritorinis Vokietijos panaikinimas, šios žemes išdalinant aplinkinėms valstybėms, priverstinė visų suaugusių su naciais susijusių vokiečių sterilizacija ir visų likusių vokiečių natūralizacija (asimiliacija). Kaip paaiškėjo iš vėlesnių dokumentų, pirminė šio plano stadija buvo didysis Vokietijos badas, kai maždaug 1945-1950 metų tarpsnyje įvairiose Vokietijos teritorijose dėl bado ir smurto galėjo žūti maždaug nuo 15 iki 20 milijonų žmonių.

Politiškai Vokietijos valstybė nustojo egzistuot greitai po karo pabaigos - jau 1946, kai jos teritorijos buvo padalintos aplinkinėms šalims. Padalinimas vyko sekančiai:

• Prūsija buvo inkorporuota į SSRS sudėtį, kaip nepriklausoma sąjunginė respublika.
• Šlezvigas-Holšteinas kartu su Hamburgo miestu ir Riugeno sala buvo prijungtas prie Danijos
• Meklenburgas, Pomeranija, Brandenburgas, Saksonija, Tiuringija, Dancigas ir Rytų Silezija buvo prijungti prie Lenkijos
• Bavarijos ir Silezijos teritorijos buvo prijungtos prie Čekijos, kartu dar Vokietijos sukurtą Slovakijos valstybę paliekant nepriklausoma
• Vidurio Reinas buvo atiduotas Belgijai
• Hanoveris ir Rūras buvo perimtas Olandijos
• Likusios Vokietijos teritorijos buvo perduotos Prancūzijai

Nors tuo metu įvykdytas Vokietijos sunaikinimas buvo suvokiamas kaip natūralus veiksmas, o tokios nuomonės paplitimą rodo netgi to meto vokiška spauda (1946-1947 metų vokiškai kalbančių teritorijų spaudoje skelbiamuose straipsniuose buvo skleidžiama propaganda, siūlanti vokiečiams nusižudyti patiems, aiškinant tai tuo, kad vokiečiai yra genetiškai išsigimę), šiuolaikiniai istorikai abejoja tokių veiksmų teisingumu, teigdami, kad Europa prarado moksle ir ekonomijoje aktyviausią tautą, buvusią techninio progreso nešėja. Kita vertus, tokie teiginiai yra abejotini, nes jau 1968 buvusios Vokietijos teritorijose buvo fiksuojamas BVP lygis, didesnis už prieškarinį. Neabejotina, kad Vokietijos sunaikinimas užtikrino pasauliui taiką, panaikino bet kokias revanšistinių idėjų galimybes ir leido žmonijai išvengti III Pasaulinio karo.