Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Vidinė semiotika

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
01:26, 18 birželio 2012 versija naudotojo Fandorina (Aptarimas | įnašas)

(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear action button cancel.png 

JŪS NETURITE 18 METŲ

Šitas puslapis neskirtas mažvaikiams, tokiems, kaip JŪS. Dinkit iš čia, nes jūsų IP adresai ir visa kita informacija, kokia tik pasitaikys, bus perduota jūsų tėvams pagal pirmą prašymą. Pipedija negali sukontroliuoti mažvaikių, tačiau padarys viską, kad mažvaikiai būtų apsaugoti.

Norėdami paskaityti šitą puslapį, turite privalėti turėti 18 metų. Skaitydami Pipediją, jūs privalote būti 18 ar daugiau metų. Priešingu atveju, jūs neturite teisės skaityti ir privalote iš čia dingti, uždaryti šitą puslapį ir ištrinti visą informaciją apie šitą puslapį, kad atsitiktinai daugiau jos neperskaitytumėte. Taip pat privalote apie tai nedelsdami informuoti savo tėvus ar globėjus.
Vidinė semiotika tokia vidinė semiotika

Vidinė semiotika arba originalo kalba - Internal Semiotics - tai čia jau kaip sakant, ne šiaip koks briedas, o marazmitinis pipeditas dargi pilnaverčiame visame gražume! Ir čia jums kaip ir rodoma, į ką pavirsta tie bandymai ir tyrimai su semiotika, kai žmonės išsikrausto iš proto! Žodžiu, puiki mėmė apie dvasingumą, atskleidžianti visą hipsterių kultūrinę gelmę.

Taigi kažkokia pizza whore, tfu, pizza slut, kitaip tariant, picerijų kekšė, dar sako išum Ukrainos - Natacha Stolz, betgi Čikagos kažkokiam universitete berods, ėmė ir parodė performansą visame gražume taip, kad jau ne šiaip, o tokį!

Vidinės semiotikos kūrėja Natacha Stolz dar žinoma pasaulyje kaip Gabbi Colette, Pizza Slut, Can Opener ir kitais pavadinimais. O Stolz dar kažkokia kalba reiškia ne ką kitą, o gi pimpalą.

Vidinė semiotika, kaip diskurso vyksmas

Tai trumpai tariant, išum kažkokio šiukšlyno išsitraukusi sugedusių makaronų konservus, kelias minutes nesėkmingai juos atidarinėjo, tada išsitepė tų konservų turiniu savo papus, tada išsikirpo kelnėse skylę, prisikišo tų makaronų sau į pizę, tuo pat metu myžčiodama ant grindų, tada pademonstravo eilėraštį apie tai, kad viskas yra šūdas, betgi berods atbulai ir dar labiau išsitepė juodomis makaronų puvenomis savo papus. Ko gi neperduoda garsusai filmukas - tai to, kad tie makaronai, kadangis buvo supuvę, tai smirdėjo kaip reikalas ir dalis auditorijos netgi nusiplovė išsivemt.

O paskui vat toji Natacha Stolz ir prisikišo tų puvenų sau į pizę. O tada primyžo į skarbonkę, bet videokamera delikačiai tyčia buvo nusukta į šoną, kad neparodytų šito reikalo. O tada jau mergina nusimovė maikutę ir ten truputį apsišluostė, o tarp kitko dar, jinai kaip tik tuo metu sirgo mėnesinėmis, tai ir kraujo ten buvo, tai taip ir išėjo iš patalpos. O publika tik plojo, tik plojo, nes visi labai džiaugėsi šituo menu, nes tai pademonstravo, kad viskas yra šūdų paradigma.

Tai čia paskui vieni komentatoriai komentavo, kad tai yra išties vidinė semiotika, nes skleidžia kažkokį vidinį briedą, kurio nei interpretuot ir suprast neina, o kiti sakė, kad šitai yra modernus Fluxus, nes Natacha Stolz pademonstravo, kad publika puikiai suryja bet kokį šūdą, kokį jai bepakištumei ir tai yra tikras įrodymas, kad šiuolaikinė kultūra degradavo iki ribos, už kurios jau nėra kur degraduoti, nes jau ir taip nėra kur degraduoti, nes išties tai taip ir yra, kaip jinai sakė savo deklamacijomis - viskas šūdas.

Vidinio diskurso marazmai

Tai štai toksai marazmas tapo stulbinančiu ir pribloškiančiu įrodymu, kad semiotika yra fenomenas, kuris yra metafenomenalus, todėl ir nepaaiškinamas kaip nors kitaip, kaip tik totaliu briedu, pasiekiančiu tokį lygį, kad bet koks bandymas didinti briedą, sumažina tą briedą, kas yra įrodyta ir matematiškai, ir fiziškai, nes kaip žinia, pilnumėj stochastinėje sistemoje didinant stochastiškumą, sistemos stochastika lieka tapačia arba sumažėja. Tai štai jums ir prašom, kaip mokslas tyčiojasi iš žmonių.


Dar žr.

Užtat garsioji žurnalistė Lina Žigelytė paskui padarė vidinę semiotiką, kuri buvo visiškai priešingai meniška ir labai graži, todėl visus sužavėjo. Tai buvo performansas, kuris pavadintas Tapimas Lietuva ir jis neturėjo jokių neigiamų konotacijų, o buvo meniškas ir labai įspūdingas.