Spąstai 22

Spąstai 22 arba taisyklė nr. 22, dar anglakalbiams žinomi, kaip catch 22 - tokia gudri ir veiksminga klasta, kuri leidžia apdurninti visokius gudrautojus, nes jei tik gudrauji, tai ir pakliūni į tokius spąstus, o viskas pastatoma taip, kad ir gudrauti negalėtum.

Kalbant abstrakčiai, spąstai nr. 22 - tai toksai reikalavimas, kuris negali būti įvykdytas tol, kol neįvykdyta jo sąlyga, o ta sąlyga yra tokia, kad ji negali būti įvykdyta tol, kol nėra įvykdytas tasai reikalavimas. Žodžiu, gaunasi tokia rekursija, kur neįmanoma nieko, nors viskas ir įmanoma.

Šitus spąstus kadaise nuosekliai išnagrinėjo kažkoksai raštojas Joseph Heller, kuris aprašė kaip lakūnai II Pasaulinio karo metais bandydavo išsisukti nuo skraidymų į mūšius. O tie lakūnai vaizduodavo psichus ir tikėdavosi, kad išsisuks. Tai anuos tikrindavę psichiatrai rėmėsi paprasta taisykle nr. 22:

Jei lakūnas nenori skristi į mūšį, reiškia, kad jis yra sveiko proto, nes joks sveiko proto žmogus nenori skristi į mūšį. O kadangi psichų negalima leisti į mūšį, tai reiškia, kad jei lakūnas nori pavaizduoti psichą, tai reiškia, kad jis yra sveiko proto. Vadinasi, visus kas rodo beprotybės požymius, reikia leisti į mūšį.

Nesunku suprasti, kad jei norime įrodyti, kad esame bepročiai ir todėl mums nereikia į mūšį, tai turime siekti pakliūti į mūšį, vadinasi negalime vaizduoti bepročių.

Praktikoje šitie spąstai labai gerai žinomi ir kasdieniame gyvenime. Štai pvz., sovietinėje psichiatrijoje puikiai žinomi du patys ryškiausi vangiosios šizofrenijos požymiai - irgi tokie spąstai:

Jeigu žmogus neigia savo psichikos ligą, tai yra patikimas požymis, kad jis serga psichikos liga, nes jei jis būtų sveiko proto, tai neneigtų.

Jeigu žmogus nerodo šizofrenijos požymių, tai reiškia šitai yra vangioji šizofrenija, nes jei nebūtų vangioji šizofrenija, tai požymiai matytųsi.