Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Simuliakras

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
18:14, 4 liepos 2020 versija naudotojo Raketa (Aptarimas | įnašas)

(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Simuliakras - taigi belenkuris čia straipsnis išum Pipedijos, netgi visa Pipedija - tai koks supersimuliakras, nesgi kaip sakant, viskas yra alternatyvi realybė, o kur ta tikra realybė, tai ir nesupaisysi, tai čia mes ir nesiskelbiam, esą mes kažkokią tikrovę rašom, o tiktai atvirai ir sakom, kad na gal kaip ir tikrovę, kokiam nors durniui gal ir panašu, o išties tai simuliakrus ištisai kuriam, nes gal kam ir panašu, bet juk teisybės čia nėra, o tiktai kažkoksai briedas, kliedesiai, kaip sakant...

Taigi akivaizdu dar ir tai, kad kai kokie pseudointelektualai drovisi pasakyt žodį briedas ar ten kliedesys, tai ir sako čia taip mandrai visokius savo pistažodžius, kaip kad simuliakras...


Trijų lygių simuliakrai

Pagal Jean Braudillard, simuliakras - tai tiesiog realybės simuliacija, sukuriama visokiais ženklais, diskursais, paradigmomis ir nesvarbu kuo ten. Tiesiog realybė yra reali, bet mąstome ir suvokiame mes visgi tiktai savo mintimis ir suvokimais, t.y., subjektyviai. O tai reiškia, kad bet koks mūsų suvokimas apie realybę - tai yra simuliakras, nes tikros realybės savo galvoje turėti mes negalime.

Gi kita vertus, artumas ar tolumas realybei yra įvairus, tad ir simuliakras gali būti visokio lygio:

  • Pirmo laipsnio simuliakras - toksai, kuris visiškai tiksliai atspindi realybę, tiek tiksliai, kad nuo realybės netgi neina atskirti. Tokie simuliakrai būdavo tais laikais, kai žmonės buvo laukiniai, tai dėl to nieko nesugebėdavo prikurti, o gyveno realybėje, čia ir dabar.
  • Antro laipsnio simuliakras - toksai, kuris su realybe kažkur siejasi, o kažkur nesisieja, o kažkur ją iškraipo. Šitokie simuliakrai atsirado moderniame pasaulyje, kai atsirado galimybė dauginti ir daiktus, ir idėjas, ir taip toliau. Čia visokie pamėgdžiojimai tampa labiau įtikinamais už originalą.
  • Trečio laipsnio simuliakras - toksai, kuris su realybe niekaip nesisieja ir nieko bendro neturi. Šitie simuliakrai atsirado postmodernizme ir vėlyvąjame kapitalizme, ir jų esmė, kad yra parduodama tiesiog idėja, už kurios išvis nieko nėra, bet ta idėja vaizduoja gal netgi realesnę už realybę, tuo tarpu realybės pėdsakų visoje simuliacijoje išvis nebelieka.

Tai čia pastebėkime, kad tie simuliakrų laipsniai gerokai skiriasi ir savo struktūraliomis savybėmis, o ne tik kaip nors kiekybiškai. Štai pavzydžiui, visa semiotika - tai trečiojo laipsnio simuliakras, todėl jos niekas ir nesupranta.


Simuliacijos stadijos

Visa simuliacija nustatoma stadijomis, kurios vis gilėja, atmesdamos visą realybę:

  • Pirmoje stadijoje simuliakras yra daugmaž sąžiningas ir tikslus realybės atspindys, ir čia ženklas žymi tikrą realybę, kaip ji yra.
    • Pirmo laipsnio simuliakras - tai pirmos stadijos atspindys, kuris daugiau teorinis, nei realus, nes bet kuris pirmo laipsnio simuliakras ima įgauti ir kažkuriuos antros stadijos požymius.
  • Antroje stadijoje realybė yra iškraipoma, o ženklas jau veikia kaip nesąžininga, netiksli realybės kopija, kuri paslepia ir sudarko realybę. Čia esmė tame, kad ženklas neatskleidžia mums tikros realybės, nepajėgia jos perduoti, bet kartu duoda mums užuominą, kad kažkokia tai keista, ženklu neperduodama realybė visgi egzistuoja.
    • Antro laipsnio simuliakras čia egzistuoja kaip pereinamoji fazė tarp antros ir trečios stadijos. Nuo realybės čia atitolstama vis labiau ir labiau.
  • Trečioji stadija užmaskuoja tai, kad mes negalime pamatyti tikros realybės, o ženklas ima vaizduoti, kad jis yra tiksli, sąžininga realybės kopija, nors išties jis yra kažko kopija, nors originalo išvis nėra. Ženklai ir vaizdiniai čia vaizduoja, kad kažką vaizduoja, nors to kažko išvis nėra. Viskas tampa teorijomis ir nupasakojimais, kur sakoma, kad žmonės ar realybė turi būti tokie ir tokie, nors tie nupasakojimai iš tikro yra patys iš savęs ir su realu nelabai siejasi.
    • Trečio laipsnio simuliakras egzistuoja kaip teorinė būsena, kurioje pereinama iš trečios į ketvirtą stadiją, realybė čia galutinai prapuola.
  • Ketvirta stadija yra grynoji simuliacija, kur simuliakras išvis jau nebeturi jokių sąsajų su jokia realybe. Čia ženklai atspindi tiktai kitus ženklus ir bet kokios nuorodos į realybę išties žymi tik nuorodas į kitus ženklus. Čia lieka tik kažkokie ekvivalentiškumai ir jokiems dalykams nebūtina kaip nors sietis su realybe, patikrinamumu ar objektyvumu. Viskas gaunasi dirbtina, bet kartu tas dirbtinumas yra pateikiamas ir suvokiamas kaip tikresnis už tikrovę. Jei žmonės tokioje stadijoje bando ieškoti kažkokios realybės, jie čia suprantimi kaip nepilnaverčiai, negebantys savęs suprasti, naivūs, kvaili ir panašiai.


The first stage is a faithful image/copy, where we believe, and it may even be correct, that a sign is a "reflection of a profound reality" (pg 6), this is a good appearance, in what Baudrillard called "the sacramental order".

The second stage is perversion of reality, this is where we come to believe the sign to be an unfaithful copy, which "masks and denatures" reality as an "evil appearance—it is of the order of maleficence". Here, signs and images do not faithfully reveal reality to us, but can hint at the existence of an obscure reality which the sign itself is incapable of encapsulating.

The third stage masks the absence of a profound reality, where the sign pretends to be a faithful copy, but it is a copy with no original. Signs and images claim to represent something real, but no representation is taking place and arbitrary images are merely suggested as things which they have no relationship to. Baudrillard calls this the "order of sorcery", a regime of semantic algebra where all human meaning is conjured artificially to appear as a reference to the (increasingly) hermetic truth.

The fourth stage is pure simulacrum, in which the simulacrum has no relationship to any reality whatsoever. Here, signs merely reflect other signs and any claim to reality on the part of images or signs is only of the order of other such claims. This is a regime of total equivalency, where cultural products need no longer even pretend to be real in a naïve sense, because the experiences of consumers' lives are so predominantly artificial that even claims to reality are expected to be phrased in artificial, "hyperreal" terms. Any naïve pretension to reality as such is perceived as bereft of critical self-awareness, and thus as oversentimental.

Simuliakrai ir komunistai

Bendrai tai žodį "simuliakras" labai yra pamėgę kai kurie labiausiai nupušę marksistai, neomarksistai, NK-95 veikėjai, o dar labiau - kai kurie išvis durniausi neokomunistai. Priežastis - paprasta: simuliakrus sugalvojęs Jean Baudrillard buvo ganėtinai ryškus politinis kritikas, kritikavęs ką papuola, tai ir užkibo ant jo komunistai visokie.

Išskirtinį intelektą turintys komunistai, išgirdę kažką iš Braudillard kritikos, nusprendė, kad jei šis varo ant Vakarų vartotojiškumo, o dar ir pyksta, kad Saddamas žudo komunistus, o niekas nieko nedaro, tai reiškia, kad Braudillard yra aiškiai komunistas, tai reikia juo remtis ir palaikyti.

Realiai tai Braudillard buvo ne tiek komunistas, kiek nuspangėlis, tai nuspangę komunistai nieko nesuprato ir tiesiog užkibo ant Braudillard kalbų apie simuliakrus. Apie pačius simuliakrus komunistai suprato tik tiek, kad jie yra kažkas matyt negero, nes per juos kažkaip visus apgauna kažkas. Kas ten ką apgauna - komunistai irgi nesuprato, bet suprato, kad blogoji valdžia, kuri jiems neduoda pinigų. Ir kad simuliakrai - tai valdžios kėslai, prieš kuriuos reikia kovoti.

Turim čia pasakyti, kad dar Algirdas Julius Greimas gerokai iš to Jean Braudillard tyčiojosi, sakydamas, jog aišku labai gerai čia tos teorijos ir simuliacijos lygmenys, bet kai žmonės bando iš semiotikos padaryti kažkokią scialinę filosofiją, tai jiems laikas į durnyną. Deja, Jean Baudrillard nepaklausė Greimo patarimų, tad jo teorija ir tapo tokia - lyg ir geros idėjos, bet kad permaišytos su socialiniais, istoriniais, ekonominiais ir politiniais kliedesiais.

Taip neokomunistai ėmė visur šnekėti apie simuliakrus, netgi nesuvokdami, kad patys irgi skleidžia vien tik simuliakrus. Labiausiai pradvynuti komunistiniai dibilai simuliakrais ėmė vadinti netgi ir žmones - štai, pvz., kažkoks debilas netgi kartą parašė straipsnį apie Užkalnį, kuriame pavadino Užkalnį simuliakru.

Galėtume sakyti, kad pagal žodžio "simuliakras" vartojimą galima būtų atpažinti didžiausius puspročius ir pispročius, bet kad tą patį žodį kartais pasako ir koks nors Rokiškis Rabinovičius. Na, kita vertus, gal jis irgi pusprotis ir pisprotis, negalime to neigti, bet faktas, kad ne komunistas ir žodžio "simuliakras" vartojimą supranta teisingai.