Simuliakras

Simuliakras - taigi belenkuris čia straipsnis išum Pipedijos, netgi visa Pipedija - tai koks supersimuliakras, nesgi kaip sakant, viskas yra alternatyvi realybė, o kur ta tikra realybė, tai ir nesupaisysi, tai čia mes ir nesiskelbiam, esą mes kažkokią tikrovę rašom, o tiktai atvirai ir sakom, kad na gal kaip ir tikrovę, kokiam nors durniui gal ir panašu, o išties tai simuliakrus ištisai kuriam, nes gal kam ir panašu, bet juk teisybės čia nėra, o tiktai kažkoksai briedas, kliedesiai, kaip sakant...

Taigi akivaizdu dar ir tai, kad kai kokie pseudointelektualai drovisi pasakyt žodį briedas ar ten kliedesys, tai ir sako čia taip mandrai visokius savo pistažodžius, kaip kad simuliakras...

Trijų lygių simuliakrai

Pagal Jean Braudillard, simuliakras - tai tiesiog realybės simuliacija, sukuriama visokiais ženklais, diskursais, paradigmomis ir nesvarbu kuo ten. Tiesiog realybė yra reali, bet mąstome ir suvokiame mes visgi tiktai savo mintimis ir suvokimais, t.y., subjektyviai. O tai reiškia, kad bet koks mūsų suvokimas apie realybę - tai yra simuliakras, nes tikros realybės savo galvoje turėti mes negalime.

Gi kita vertus, artumas ar tolumas realybei yra įvairus, tad ir simuliakras gali būti visokio lygio:

• Pirmo laipsnio simuliakras - toksai, kuris visiškai tiksliai atspindi realybę, tiek tiksliai, kad nuo realybės netgi neina atskirti
• Antro laipsnio simuliakras - toksai, kuris su realybe kažkur siejasi, o kažkur nesisieja, o kažkur ją iškraipo
• Trečio laipsnio simuliakras - toksai, kuris su realybe niekaip nesisieja ir nieko bendro neturi

Tai čia pastebėkime, kad tie simuliakrų laipsniai gerokai skiriasi ir savo struktūraliomis savybėmis, o ne tik kaip nor skiekybiškai.

Simuliakrai ir komunistai

Bendrai tai žodį "simuliakras" labai yra pamėgę kai kurie labiausiai nupušę marksistai, neomarksistai, NK-95 veikėjai, o dar labiau - kai kurie išvis durniausi neokomunistai. Priežastis - paprasta: simuliakrus sugalvojęs Jean Baudrillard buvo ganėtinai ryškus politinis kritikas, kritikavęs ką papuola, tai ir užkibo ant jo komunistai visokie.

Išskirtinį intelektą turintys komunistai, išgirdę kažką iš Braudillard kritikos, nusprendė, kad jei šis varo ant Vakarų vartotojiškumo, o dar ir pyksta, kad Saddamas žudo komunistus, o niekas nieko nedaro, tai reiškia, kad Braudillard yra aiškiai komunistas, tai reikia juo remtis ir palaikyti.

Realiai tai Braudillard buvo ne tiek komunistas, kiek nuspangėlis, tai nuspangę komunistai nieko nesuprato ir tiesiog užkibo ant Braudillard kalbų apie simuliakrus. Apie pačius simuliakrus komunistai suprato tik tiek, kad jie yra kažkas matyt negero, nes per juos kažkaip visus apgauna kažkas. Kas ten ką apgauna - komunistai irgi nesuprato, bet suprato, kad blogoji valdžia, kuri jiems neduoda pinigų. Ir kad simuliakrai - tai valdžios kėslai, prieš kuriuos reikia kovoti.

Turim čia pasakyti, kad dar Algirdas Julius Greimas gerokai iš to Jean Braudillard tyčiojosi, sakydamas, jog aišku labai gerai čia tos teorijos ir simuliacijos lygmenys, bet kai žmonės bando iš semiotikos padaryti kažkokią scialinę filosofiją, tai jiems laikas į durnyną. Deja, Jean Baudrillard nepaklausė Greimo patarimų, tad jo teorija ir tapo tokia - lyg ir geros idėjos, bet kad permaišytos su socialiniais, istoriniais, ekonominiais ir politiniais kliedesiais.

Taip neokomunistai ėmė visur šnekėti apie simuliakrus, netgi nesuvokdami, kad patys irgi skleidžia vien tik simuliakrus. Labiausiai pradvynuti komunistiniai dibilai simuliakrais ėmė vadinti netgi ir žmones - štai, pvz., kažkoks debilas netgi kartą parašė straipsnį apie Užkalnį, kuriame pavadino Užkalnį simuliakru.

Galėtume sakyti, kad pagal žodžio "simuliakras" vartojimą galima būtų atpažinti didžiausius puspročius ir pispročius, bet kad tą patį žodį kartais pasako ir koks nors Rokiškis Rabinovičius. Na, kita vertus, gal jis irgi pusprotis ir pisprotis, negalime to neigti, bet faktas, kad ne komunistas ir žodžio "simuliakras" vartojimą supranta teisingai.