Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Pseudodemencija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
07:28, 29 liepos 2014 versija, sukurta Fandorina (Aptarimas | indėlis) (Naujas puslapis: '''Pseudodemencija''' - viena iš klasikinių isterinių psichozių. Paprastai susijusi su kokiais nors psichogeniniais veiksniais, o pacientas, kaip ir įprasta isteri...)
(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija → (skirt)
Jump to navigation Jump to search

Pseudodemencija - viena iš klasikinių isterinių psichozių. Paprastai susijusi su kokiais nors psichogeniniais veiksniais, o pacientas, kaip ir įprasta isterijai, jaučia aplinkinių dėmesio trūkumą. Tasai dėmesys gaunamas, pacientui pavirtus silpnapročiu, kuriuo aplinkiniai turi rūpintis.

Prasideda pseudodemencija visada aštriai ir sparčiai. Pirmiausiai pacientą kamuoja bloga nuotaika ir nerimas, paskui jis ima nesiorientuoti aplinkoje, jį apima baimė, jis dreba, išsigandęs žvalgosi, kažkur slepiasi, kartais ima be garso tyliai verkti. Paciento šnekos būna paranoidinio pobūdžio, su baimės afektu - paprastai, kad kažkas užpuls, nužudys, nukankins. Pacientą kankina košmarai, prieš užsnūsdamas ar vos atsibudęs, patiria grėsmingo pobūdžio hipnagogines haliucinacijas - mato kokius nors velnius, žvėris, girdi ateinančius žudikų žingsinius ir pan., gali pasakoti, kad jį kažkas kandžioja, smaugia ir t.t..

Vėlesnėje stadijoje prasideda demencinė simptomatika - atsiranda pasimetimas, pastebimas ir iš gestų, ir iš veido išraiškos. Ligonis ima elgtis nesąmoningai, bando laipioti sienomis, baldais, daro absurdiškus veiksmus, pvz., marškinius bando užsimauti kaip kelnes. Elgsena pavirsta nerišlia, pvz., ligonis vaikšto keturiomis, užmiršta kaip naudotis stalo įrankiais, tualetu ir t.t..

Palikti vieni su savimi, pacientai nustoja elgtis nesąmoningai, paprastai guli ar sėdi ant lovos. Kreipiantis į juos, jie tik atsakinėja į klausimus, vykdo nurodymus. Pastebimas labai ryškus neatitikimas tarp paciento slopinimo, kai jis paliktas vienas ir labai nerišlaus, tačiau energingo užduočių vykdymo.

Ankstesniais laikais prie pseudodemencijos pasitaikydavo Ganzerio sindromas, tačiau šiuo metu jis išnykęs. To sindromo metu pacientai viską darydavo ir kalbėdavo pro šalį. Taip pat ankstesniais laikais dažnesnu būdavo puerilizmas, kai pacientas bandydavo vaizduoti neadekvačiai suvaikėjusį.

Dabar dažniau būna sėkmingesnė imitacija, kai pacientai tiesiog vaizduoja mąstymo sulėtėjimą. Menamas sulėtėjimas reiškiasi kaip lėtas klausimų suvokimas, pacientui užduodamus klausimus tenka kelis kartus pakartoti, o pacientas tada atsako iš lėto, su didelėmis pauzėmis. Liepus padaryti kokią nors užduotį, pacientas daro labai lėtai. Neretai būna echolalija.

Daugeliu atvejų kartu su pseudodemencija pastebima ir depresija, neretai ryškiai išreikšta. Pacientai daug verkia, yra sulėtėję. Depresyvinė simptomatika dažnai būna objektyvi, t.y., nedingstanti ir nesilpnėjanti, kai pacientas paliktas vienas: jis gali valandas sėdėti ar gulėti, kartais ir vienas būdamas verkti.

Depresija ir astenija pastebima ir baigiantis psichozei, kita vertus, nors ir matoma prasta paciento nuotaika, simptomai ima nykti, dingsta pasimetimas, nerimas, atsiranda orientacija vietoje, o paskui ir pripažinimas, kad yra psichiatrinėje ligoninėje. Kalba ima darytis rišli, atsakymai - sąmoningi.

Paprastai pasibaigus pseudodemencinio tipo psichozei, pacientą ištinka amnezija, bet paskiri prisiminimų fragmentai visgi išlieka. Dažniausiai užsifiksuoja psichozės pradžioje patirtos bauginančios haliucinacijos.

Įvairūs terapiniai metodai pseudodemencijos atveju mažai efektyvūs. Kita vertus, ji linkusi praeiti savaime, nes pačius pacientus ilgainiui užveikia. Kažkada labai gerus rezultatus duodavo sulfozinas, tačiau dėl visokių humanistų jis šiais laikais uždraustas.