Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Pontoninis tiltas Vilniuje

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Versija spausdinimui nebėra palaikoma ir gali turėti atkūrimo klaidų. Prašome atnaujinti savo interneto naršyklės žymes ir naudoti numatytąją interneto naršyklės spausdinimo funkciją.
Tai čia maždaug taip iš viršaus tas pontoninis tiltas atrodė, kol nenugriuvo...
1950 metai, minia eina per pontoninį tiltą į Žalgirio stadione vykstančią pirmąją Dainų šventę
Tas pats pontoninis tiltas apie maždaug 1970 metus
Ir vėl tas pats pontoninis tiltas, greičiausiai visai nedaug laiko iki jam sugriūnant, gal netgi 1974 metais

Pontoninis tiltas Vilniuje buvo per Nėries upę ir stovėjo sovietmečiu, beveik ten pat, kur dabarties stovi Karaliaus Mindaugo tiltas. Tai 1975 balandžio 13 dieną, po kažkokio vengrų rock grupės Syrius koncerto, kai minia žmonių tuo tiltu ėjo, tiltas ėmė ir sugriuvo, tai bent keliasdešimt žmonių nuskendo, dar daugiau patyrė visokius kaulų lūžius, o dar keli šimtai šiaip tiesiog įkrito į Nėrį, katra tuo metu, tarp kitko, ledai plaukiojo. Tai šimtai aukų paskui ligoninėse gulėjo su lūžiais ir plaučių uždegimais, o kapinės gerokai pasipildė...

Išties tai tiltas būdavo vis laikas nuo laiko perstatomas, nes pontonai ne amžini būdavo, bet tas perstatymas būdavo toksai paprastas - pašalina tiltą, pontonus paremontuoja, vėl viską grąžina atgal.

Ta koncertavusi grupė Syrius buvo šiaip tai visai nelabai kokia, bet su muzika sovietmečiu buvo taip tragiška, kad netgi penktarūšių šliagerių grojėjai būtų populiarumo susilaukę. Taip ir čia - dešimttūkstantinė, o gal ir didesnė minia žmonių suėjo į koncertą.

Tai kaip sakant, po to, kai tas sovietinės statybos stebuklas sugriuvo, tai veik 40 metų prireikė, kol vėl ten tiltas atsirado...


Realūs žuvusiųjų skaičiai dėl pontoninio tilto avarijos

Sovietmečiu skaičiai buvo labai smarkiai slepiami, netgi gelbėjimus organizavę gaisrininkų tarnybos negalėjo gauti tiesioginių duomenų. Visą gelbėjimo (tiksliau, lavonų traukimo iš upės) darbą valdė KGB, kurie visoms gaisrininkams griežtai nurodė, kad jei nors ką praneš, tai bus pasodinti, nes esą kažkokia valstybės paslaptis.

Įsivertinti žuvusiųjų skaičių galima netiesiogiai - pvz., pagal tai, kad beveik visa minia iš koncerto, kuriame pagal kai kuriuos spėjimus buvo daugiau kaip 10000 žmonių (oficialiai Sporto rūmai talpino 5000, bet tokiais išskirtiniais atvejais sugebėdavo prisigrūsti 2-3 kartus daugiau), ėjo per tiltą, nes niekur kitur arti nebuvo jokios stotelės. Nei tiltas, nei jo prieigos neturėjo apšvietimo - žmonės ėjo vėlai vakare, tamsoje. Tai reiškia, kad kai minia ėjo ant tilto, jie net gerai negalėjo jo įžiūrėti. Kai tiltas atitrūko ir ėmė griūti (tikėtina, kad kažkuriuos tvirtinimus galėjo pažeisti ledonešis), žmonės ėjo ant tilto, o paskui tiesiog į vietą, kur tiltas buvo, nematydami, kas vyksta. Paskui juos einanti minia spaudė likusiuosius, o kadangi krantinė buvo be jokių atramų, tai tiesiog metė į vandenį.

Ant tilto vienu metu einant miniai, galėjo tilpti apie 200-500 žmonių. Tą įsivertinti galima gana nesunkiai, pagal tai, kaip tiltas matomas nuotraukose: 9 tilto segmentai, o priklausomai nuo minios susigrūdimo, ant kiekvieno iš jų išilgai gali tilpti apie 10-20, skersai - apie 3-4, t.y., maždaug nuo 30 iki 80 žmonių. Pagal tokius vertinimus reiškia, kad tiltui pradėjus byrėti, ant jo buvo nuo 270 iki 720 žmonių. Kitaip tariant, apie tai, kad tiltui griūnant, ant jo buvo apie 200-500 žmonių, galime kalbėti visiškai užtikrintai.

Apie tai, kad tie skaičiai yra labai atsargūs, rodo ir nuotraukos, ypač viena, daryta 1950 - žmonės tuo tiltu į renginius ar iš renginių vaikščiodavo smarkiai susigrūdę, nesisaugodami. Prastu atveju ant tilto galėjo tilpti ir apie 1000 žmonių.

Dar mažiausiai keli šimtai žmonių buvo įstumti į upę minios, kuri leidosi į apačią. Taip įstumti žmonės toje pat vietoje negalėjo grįžti į krantą, nes tiesiai ant jų galvų minia įstumdinėjo kitus žmones. Grūstis, kaip pasakojo liudininkai, buvo labai didelė.

Kadangi upėje tuo metu buvo ledonešis, dėl plaukiančių ledų žmonės netgi negalėjo parplaukti iš upės vidurinės dalies į krantą, o o dėl ledų buvusių pakraščiuose, ne visi galėjo ir išlipti, netgi tie, kurie krantą pasiekė. Vandens temperatūra, artima nuliui, reiškė, kad žmonės labai greitai sušala ir ima skęsti, o stori žieminiai drabužiai reiškė, kad jie staiga prisigeria vandens ir ima žmones gramzdinti į dugną.

Taigi, iš tų, kas įkrito į vandenį, išsigelbėti galėjo tik gana nedidelė dalis, todėl vertinant šitą įvykį, lieka užtikrintai tarti, kad žuvusių buvo keli šimtai.

Lavonų traukimas iš upės truko apie savaitę, lavonai buvo randami net 10km už Vilniaus ribų. Dalis dingusiųjų taip ir nebuvo surasta. Skaičiai taip ir liko KGB žinioje, jie nebuvo pranešami į niekur, lavonai vežami laidoti visiškai paskirai, mirties priežastimis nurodomos visai nesusijusios, pvz., plaučių uždegimas.

Tai galų gale gavosi taip, kad pagal oficialius skaičius paskendo 20 žmonių. Tai šitiek iki šiol kai kurie istorikai skelbia, pagal ką galima labai gerai nustatyti tų istorikų kompetenciją - prastesnę net ne už Pipedijos, bet ir už bet ko išvis.


Dar žr.

Tai dar beje, irgi tais senais laikais Vilniuje dar toksai Vasaros teatras Vilniuje buvo, tai tasai ne nugriuvo, o šiaip sudegė kažkokio renginio metu, irgi berods su aukomis...