Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Neurosifilis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
41 eilutė: 41 eilutė:
Kadangi čia reiškiasi [[negatyvi simptomatika]], šią neurosifilio formą sunku atskirti nuo kitų depresijų, todėl visų depresijų atvejais yra reikalinga paciento diagnostika dėl to, ar jis neserga sifiliu.
Kadangi čia reiškiasi [[negatyvi simptomatika]], šią neurosifilio formą sunku atskirti nuo kitų depresijų, todėl visų depresijų atvejais yra reikalinga paciento diagnostika dėl to, ar jis neserga sifiliu.


Kai kuriais atvejais pasitaiko ir depresinės formos su [[hipochondrija]], kai pacientai skundžiasi visokiomis ligomis, o sutrikimui sunkėjant, prasideda ir [[nihilistiniai kliedesiai]], kurie perauga į [[Cotard sindromą]] visame šiojo stebukliškame baisume.
Kai kuriais atvejais pasitaiko ir depresinės formos su [[hipochondrija]], kai pacientai skundžiasi visokiomis ligomis, o sutrikimui sunkėjant, prasideda ir [[nihilistiniai kliedesiai]], kurie perauga į [[Cotard sindromas|Cotard sindromą]] visame šiojo stebukliškame baisume.


Esant sunkioms paralitinėms depresijoms, yra labai aukšta rizika, kad pacientas susižalos ar nusižudys, neretai pasitaiko ir [[melancholinis raptusas]].
Esant sunkioms paralitinėms depresijoms, yra labai aukšta rizika, kad pacientas susižalos ar nusižudys, neretai pasitaiko ir [[melancholinis raptusas]].


=== Cirkuliarinė forma ===
=== Cirkuliarinė forma ===

23:23, 25 rugpjūčio 2014 versija

Neurosifilis - toji sifilio stadija, kur visokios spirochetos prasiskverbia į paciento nervų sistemą bei smegenis, o tada ima graužti neuronus. Dėl to pacientui pasidaro kvankšt ir jis ima elgtis kaip nelabai adekvatus asmuo, o viskas baigiasi tuo, kad ištinka progresyvinis paralyžius.

Neurosifilis pilnu savo galingumu išsivysto maždaug per 10-15 metų nuo apsikrėtimo - tiesiog kažkuriuo momentu pacientui pradeda darytis labai aiškiai negerai su galva, jis tampa sparčiai durnėjančiu ir neadekvačiai mąstančiu, o po kiek laiko išsivysto ir ryški demencija. Būtent ta stiprėjanti demencinė simptomatika išties ir tampa vieninteliu aiškesniu bruožu, skiriančiu neurosifilio apraiškas nuo kitų sutrikimų.

Neurosifiliui būdingos pačios įvairiausios apraiškos, imituojančios visiškai skirtingas psichikos ligas, tad dėl šitokių simptomų kadaise garsusis Emil Kraepelin ir sukūrė visą teoriją apie tai, kad psichikos sutrikimai atsiranda dėl smegenų pažeidimų. Nors šiais laikais sifilis yra beveik išnykęs, o kiek neišnykęs - išgydomas daug anksčiau, nei prasideda nervų sistemos pažeidimai, visa neurosifilio simptomatika ir detalės vis dar yra nagrinėjami visuose psichiatrijos vadovėliuose bei žinynuose. Čia tam, kad visi psichiatrai gerai žinotų ir neabejotų, kad psichikos sutrikimai būna dėl endogeninių priežasčių, kitaip tariant - dėl pažeistos smegenų veiklos.

Pagal garsiąją Emil Kraepelin psichikos ligų klasifikaciją, nuo kurios prasidėjo visa šiuolaikinė psichiatrija, neurosifilis užėmė netgi cielas dvi pagrindines susirgimų rūšis iš 17 pagrindinių rūšių, buvusių toje klasifikacijoje. Tos dvi rūšys buvo sifilitinės psichozės ir paralitinė silpnaprotystė. Visgi vėlesniais laikais abidvi šitos šakos buvo apjungtos į vieną, nes įsitikinta, kad nepriklausomai nuo simptomų ir eigos, sifilitinės psichozės tėra ankstyva neurosifilio forma, o sifilitinė demencija - vėlyva forma.


Neurosifilio ir progresyvinio paralyžiaus formos

Pati savaime sifilio sukelta smegenų pažeidimų simptomatika neturi anei jokios reikšmės sifilio gydymui - visais atvejais prognozė vienodai rimta: pacientą galima pagydyti dideliu ir ilgu antibiotikų kursu, tačiau jis taip ir lieka su smegenų pažeidimais, t.y., psichoorganinis sindromas nedingsta.

Kita vertus, dėl neurosifilio formų klasifikacijos atsirado kitų psichikos ligų klasifikacija, tad čia ir verta pasižiūrėti.

Ekspansyvinė (maniakalinė) forma

Maždaug apie XIXa. ekspansyvinė neurosifilio forma buvo laikoma klasikine, įprasta - dėl to, kad būtent šie pacientai imdavo siautėti ir dėl to pakliūdavo į durnynus priverstiniu būdu, kai kiti pacientai likdavo nepastebėtais. Išties ekspansyvinė forma nėra dažna - ji pasitaiko vos 10% atvejų.

Esant ekspansyvinei neurosifilio formai, pacientas rodo tipišką manijos simptomatiką: nuotaika gera, jis laimingas, nori kažką veikti, jei tik kas trukdo - įsiunta ir ima siautėti. Pacientai būna labai šnekūs ir peza demencinius kliedesius, tačiau šie kliedesiai įgauna didybės manijos pavidalą.

Dėl išryškėjusios demencijos, visi kliedesiai būna labai primityvūs, katastrofiškai neatitinkantys realybės. Čia kaip tik tie atvejai, kur pacientas gali pasiskelbti besąs kokiu Napoleonu ar dar kuo nors panašiu.


Euforinė forma

Būdinga nuolat neadekvačiai gera nuotaika, euforija, kartu su aiškiai stiprėjančia demencija. Kartu būna didelis kiekis kliedesių, permaišytų su konfabuliacijomis. Kliedesių forma - didybės manija. Dėl demencijos irgi gali pasiskelbti kokiu nors Napoleonu.

Skirtingai nuo maniakalinės formos, paciento sužadinimas nepastebimas, aktyvumo nėra - pacientas tiesiog savimi patenkintas ir nieko neveikia.


Paprastoji (demencinė) forma

Savo požymiais demencinė forma labai artima euforinei ir sudaro maždaug 50% neurosifilio atvejų, t.y., yra labiausiai paplitusi iš visų, kiek tiktai yra.

Savo eiga demencinis neurosifilies primena paprastąją šizofreniją: tiesiog pradeda irti ir byrėti paciento valia, emocijos, atmintis, mąstymo gebėjimai, viskas silpnėja, fragmentuojasi ir nunyksta.

Reikia pasakyti, kad visos kitos neurosifilio formos būna panašios į demencinę, tačiau tiesiog papildytos kitokiais, daugiau įdomumo sukeliančiais simptomais.


Depresyvinė forma

Depresyvinė neurosifilio forma pasitaiko pas maždaug 25% pacientų. Pradinėje stadijoje būdingi aiškūs depresijos simptomai: pas pacientus reiškiasi depresyviniai kliedesiai, suicidinės tendencijos, vangumas, astenija, slopinimas, apatija, disforija. Kitaip tariant - viskas atrodo kaip tipiškos endogeninės depresijos atvejis.

Kadangi čia reiškiasi negatyvi simptomatika, šią neurosifilio formą sunku atskirti nuo kitų depresijų, todėl visų depresijų atvejais yra reikalinga paciento diagnostika dėl to, ar jis neserga sifiliu.

Kai kuriais atvejais pasitaiko ir depresinės formos su hipochondrija, kai pacientai skundžiasi visokiomis ligomis, o sutrikimui sunkėjant, prasideda ir nihilistiniai kliedesiai, kurie perauga į Cotard sindromą visame šiojo stebukliškame baisume.

Esant sunkioms paralitinėms depresijoms, yra labai aukšta rizika, kad pacientas susižalos ar nusižudys, neretai pasitaiko ir melancholinis raptusas.

Cirkuliarinė forma

Šiai neurosifilio formai būdinga simptomatika bei eiga, artima sunkiam bipoliniam sutrikimui, ypač cirkuliarinei psichozei.

Būdinga tiesiog paprasčiausia depresinių ir maniakalinių būsenų kaita, kuri ilgainiui praranda ryškumą, pacientų afektas silpnėja, o demencija stiprėja.


Paranoidinė forma

Paranoidinė arba haliucinacinė-paranojinė neurosifilio forma yra viena iš retesnių, pasitaiko vos 2-3% atvejų. Savo simptomatika labai artima paranoidinei šizofrenijai: būna daug pseudohaliucinacijų, gan silpnai sistematizuoti paranoidiniai kliedesiai, verbalinės haliucinacijos, persekiojimo kliedesiai, kartais poveikio kliedesiai. Kartais pastebima ir katatoninė simptomatika, tačiau iš šios dažniau būna katatoninis sužadinimas, tuo tarpu vaškinis lankstumas gana nebūdingas.

Būtent tiriant šią neurosifilio formą Emil Kraepelin išvystė idėją, kad šizofrenija yra ne kas kita, o smegenų suirimas, nes eiga labai jau artima būdavo. Todėl, nepaisant retumo (procentiškai atitinkantį šizofrenijos paplitimą), šita sifilio forma buvo itin atidžiai tiriama.

Pagal savo atsiradimą paranoidinė sifilio forma dažniausiai būdavo siejama su lėtesne eiga ir kas įdomu, su senais laikais paplitusia maliarine terapija, o vėliau - ir su sulfozino terapija. Kai kurie autoriai darydavo netgi prielaidą, kad būtent maliarinė terapija sustabdydavo neurosifilį, tačiau pasilikus smegenų pažeidimams, pacientas taip ir likdavo tokiu.

Dažniau daromos prielaidos, kad pozityvi simptomatika, kaip kad haliucinacijos, kliedesiai ir pan., išsivysto dėl to, kad pacientas durnėja pakankamai lėtai, kad dėl savo demencijos dar suspėtų prisikurti visokių kliedesinių teorijų. Dar viena prielaida - pirogeninė terapija gali sukelti ir paūmėjimą, nes jos metu smegenys pas pacientus kaip reikiant perkaista.

Paprastesnis paaiškinimas gi yra toksai: kadangi paranoidinė neurosifilio forma pasitaiko pas tokią dalį pacientų, kokia ir šiaip serga šizofrenija, šizoafektiniu sutrikimu bei šizotopiniu sutrikimu, tai tiesiog čia tėra šizofrenikai, kurie dėl kažkokių priežasčių sifiliu susirgo, o todėl ta simptomatika pasidarė ryškesnė, nes abu sutrikimai persiklojo tarpusavyje.

Kaip matome, šizofrenijos priežasčių ieškojęs Emil Kraepelin tiesiog negebėjo susigaudyti, kokią simptomatiką jis išties stebi.


Taboparalyžius

Taboparalyžius - čia kai yra kombinacija iš progresyvinio paralyžiaus ir stuburo džiovos. Pas pacientą išnyksta sausgyslių refleksai, atsiranda anestezija, sutrinka vyzdžių reakcija į šviesą, būna lokomotorinė ataksija. Pasitaiko maždaug 20% progresyvinio paralyžiaus atvejų.

Būdinga, kad tuboparalyžius vystosi lėčiau už kitas progresyvinio paralyžiaus formas, atitinka demecinę neurosifilio formą. Kaip ir kiti progresyvinio paralyžiaus atvejai, per 2-5 metus baigiasi letaline baigtimi, tačiau tos baigties tikimybė didesnė, nes eiga neretai būna su laikinomis remisijomis, dėl kurių pacientas nusprendžia besąs pasveikusiu.


Stacionarinis paralyžius

Stacionarinis paralyžius - tipiškas progresyvinis paralyžius, tačiau pasižymintis ypatingai lėta eiga, trunkančia daugelį metų. Pasitaiko, kad negydomi pacientai sugeba išgyventi 8-10 metų nuo to momento, kai progresyvinio paralyžiaus simptomatika ėmė rodytis.

Stacionarinis paralyžius gali išsivystyti, kaip liekamoji neurosifilio forma po to, kai pacientas pagydytas nuo sifilio, taikant pirogeninę terapiją ar antibiotikus. Kita vertus, žinomi atvejai, kai ir savaime pas pacientą sifilis pereidavo į tokią formą - kaip manoma, greičiausiai dėl kitų infekcinių susirgimų, dėl kurių pacientas patirdavo stiprų karščiavimą, dėl kurio spirochetų dauginimasis būdavo pristabdomas.

Būdinga, kad čia pastebimas ryškus paciento asmenybės smukimas, emocinis bukumas, bradipsichija, kartais pirminiai demencijos požymiai, tačiau jie nėra labai ryškūs.


Lisauerio forma

Lisauerio forma yra priskiriama sąlyginai lėtą eigą turinčioms. Smegenų pažeidimai daugiau kamieninėje srityje, būna apraksija, afatija ir pan., demencija vystosi gana lėtai. Būdingi insultus primenantys apopleksijos priepuoliai.


Senatvinis progresyvinis paralyžius

Pasitaiko pas asmenis, kurie vyresni nei 60 metų, būna maždaug 3-4% iš susirgimų atvejų, kai pacientai sėkmės dėka patiria labai jau švelnią ligos eigą. Štai tada vienon krūvon susideda ir neurosifilis, ir senatvinė demencija. Būdingas labai ilgas latentinis periodas, besitęsiantis ne įprastus 10-15, o cielus 20-40 metų - kol neprasideda senatvė kartu su visu organizmo silpnėjimu.

Pagal savo požymius senatvinis neurosifilis visai atitinka senilinę demenciją, neretai būna pastebimas amnestinis sindromas. Identifikuoti neurosifilį čia neretai pavyksta tiktai darant punkciją, kurios metu patikrinama, ar pacientas turi spirochetų.


Šuoliuojanti (galopinė) forma

Šuoiuojančios neurosifilio formos atvejams būdinga, kad nuo pat pradžių pastebimi apopleksiją ir epilepsiją primenantys priepuoliai, kartais vykstantys serijomis, panašiai kaip epileptinis statusas.

Jeigu neurosifilio eiga yra tokia šuoliuojanti, tai nesant gydymo, per kelias savaites ar mėnesius išsivysto letalinė baigtis.


Ažituota forma

Ažituota neurosifilio forma labai artima galopinei. Skirtumas tas, kad kartą prasidėjęs, sužadinimas nenunyksta, o tęsiasi ir tęsiasi. Paciento sąmonei būdingas susipiniojimas, nerišli kalba, haliucinacijos, paniška baimė, cerebralinio sužadinimo požymiai - griežimas dantimis, traukuliai, tampymaisi, galūnių trūkčiojimai, etc.. Trumpai tariant - primena amenciją.

Nesant gydymo, ažituota forma baigiasi gana greitu paciento išsekimu, dėl kurio per keletą dienų ištinka letalinė baigtis.


Juvenilinis progresyvinis paralyžius

Juvenilinis progresyvinis paralyžius yra itin retas, šiais laikais gi net ir tyčia ieškant, sunku pasaulyje surasti būtų gydytoją, kuris tai matęs, tad viskas tėra iš senų knygų žinoma. Žodžiu, išsivysto tada, kai būna įgimtas sifilis - vaisius, užsikrėtęs nuo motinos, kas ir šiaip būna dalykas labai nedažnas. Ir negana to, toksai sifilis pas vaiką vystytis turi bent 5-6 metus, o praktikoe - dar ilgiau - 15-20 metų, kol išsivystys negydomas, ir dar tikėtis, kad išvengs šiais laikais vaikams įprasto gydymo antibiotikais. Taigi, taip nebūna jau pusę šimtmečio.

Vat tiek tėra čia būdinga, kad pas pacientą ima reikštis šiokia tokia simptomatika, primenanti hebefreniją, o paskui ima vystytis silpnaprotystė, prasideda žinių ir įgūdžių praradimas, o paskui ir kalbos suirimas. Kartais pasitaiko ir galopinės formos su aštria pradžia, kuriai būdingi epilepsiją primenantys priepuoliai.

Dėl juvenilinio progresyvinio paralyžiaus Emil Kraepelin kadaise ir įvedė tą terminą kaip dementia praecox, kad esą čia dėl įgimtos smegenų ligos visa šizofrenija kyla. Pats juvenilinis progresyvinis paralyžius su visais simptomais bei eiga ir buvo tiesiogiai paimtas už šizofrenijos modelį.