Liudas Gira

Liudas Gira - buvo toksai prietranka, gana nuprotėjęs, lyg ir pradžioje kovojęs už Lietuvą, bet baigęs tuo, kad tapo Stalino saulės delegacijos nariu, organizavo Lietuvos okupaciją ir aneksiją ir dabar prisimenamas tiktai kaip žmogus-šūdas. Garsusis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

Liudas Gira gimė 1884 metais, rašė kažkokią menkavertę literatūrą, poeziją, kokias tai dramas, dar bandė užsiimti kokia tai publicistika, bet nieko gero ar smagaus, ką kas nors atsimintų, po savęs taip ir nepaliko. Užtat paliko okupuotą ir aneksuotą Lietuvą, kur buvo tūkstančiai nužudytų ir tūkstančiai nukankintų žmonių.

Bene labiausiai Liudas Gira įdomus tuo, kad turėjo visus aukšto rango miegančio agento požymius - pradžioje buvo aukšto rango valdininkas, paskui daugelį metų tyliai ramiai sau dirbo, kažką lyg ir nekenksmingo darė, kol atėjo okupacija. O tada staiga ėmė ir peršoko pas komunistus ir staiga tapo išsyk okupacinės valdžios švietimo ministro pavaduotoju, arba kaip ten vadinosi - tai liaudies komisaro pavaduotoju. Švietimo komisaru buvo Liudo Giros draugelis Antanas Venclova.

Kai kurie dėl to vėliau spėliojo, kad galimai Liudas Gira buvo gerokai įsivėlęs į nešvarius reikalus, dėl kurių užmezgė ir ryšius su SSRS, ir paskui buvo įtakojamas per šantažą. Išties visą laiką jis turėdavo stebėtinai geras pajamas, kokių eilinis valdininkas gauti nesugebėdavo, tačiau gyveno taip švaistūniškai, kaip retai kas Lietuvoje sau leisdavo. O kartu dar ir skirstė pinigus kitiems, kaip tyčia, komunistuojantiems rašytojams ar poetams, po truputį tyliai, o paskui ir gana atvirai draugaudamas su SSRS pasiuntinybe. Taigi, oficialiai būdamas kokiu nors reikšmingu valdininku, realiai tyliai dirbo darbą prieš valstybę.

Viena istorija yra įsimenama labai neblogai - 1922 metais Liudas Gira tapo Valstybės dramos teatro direktoriumi (1925 tas teatras buvo pervadintas į tiesiog Valstybės teatrą). Nepaisant didelių skiriamų lėšų ir to, kad anais laikais teatras buvo viena iš esminių, prabangių visuomenės pramogų, tad nešė labai geras pajamas, Liudas Gira sugebėjo jį privesti iki nuostolingumo ir faktinio bankroto. Kartu keistai iki bankroto priėjo ir patsai Liudas Gira. 1926 metais Liudas Gira buvo nušalintas nuo pareigų, prasidėjo byla, tyrimai. Tiktai per daugelį savo pažįstamų, kuriems aiškino, kad ruošiasi nusižudyti, Liudas Gira sugebėjo pasiekti to, kad vietoje kalėjimo jam buvo paskirtas nurodymas atlyginti nuostolius dėl iššvaistytų (paprasčiau kalbant - pavogtų) lėšų.

Vėliau situacija nepasikeitė - Liudas Gira 1926 metais tapo Švietimo ministerijos knygų leidybos komisijos pirmininku. Čia būdavo atsakingas už sprendimus, kieno knygos kokiomis sumomis bus finansuojamos. Kitaip tariant, gavo priėjimą prie pinigų skirstymo - o tuo pačiu ir galimybę vėlgi puikiausiai dideliais kiekiais vogti. Vogimas paprastas - dalis iš paskirtų pinigų tiesiog nukeliaudavo į Liudo Giros kišenę. Ilgainiui per šitą komisiją jisai ne tik vogdavo, bet dar ir atsirinkdavo sau tinkamus rašytojus, pvz., kaip Salomėja Nėris, kuriais galėtų manipuliuoti. Šitas pinigų kranelis jam veikė iki pat 1936, kai jis buvo tyliai nušalintas. Taip užsibaigė dešimtmetį trukęs leidybos pinigų vogimas.

Po to, kai Liudas Gira buvo patrauktas nuo knygų leidybos, jį momentaliai ištiko finansinė krizė. Tais pačiais 1936 metais jis ėmė skelbtis, kad jis yra opozicija valdžiai. Tuo pat metu jis labai aktyviai ėmė bendrauti su sovietais. 1938 metais Liudas Gira tapo Rašytojų sąjungos pirmininku, taigi, savo kovą prieš valdžią ėmė vystyti per tuos pačius rašytojus ir poetus, per kuriuos iki tol dešimtį metų darė savo pinigų vogimo schemas.

Šiais laikais žinoma, kad 1939 metais, kai tik SSRS kariuomenė užėmė Vilniaus kraštą, Liudas Gira sovietų pasiuntiniui primygtinai sakė, kad SSRS neperduotų Lietuvai Vilniaus, nes maždaug kuo mažiau Lietuvos ir kuo arčiau SSRS siena - tuo geriau. Šiuo atžvilgiu jo išdavikiškumas pralenkė netgi sovietų valdininkų bjaurumą. Beje, Liudas Gira tuo metu buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

Šiais laikais Liudas Gira gali tapti pavyzdžiu, kad korupcija ir valstybės išdavystė - tai vieno medalio dvi pusės.