Lietuviai

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Štai šitaip lietuvius mato įvairūs užsieniečiai, prisimindami krizę ir šiaip visokias mūsiškas realijas, pačių mūsų suprantamas, kaip tylų, romų ir mąslų tautinį charakterį

Lietuviai - o kas gi nežino mūsuose, kas tie lietuviai yra? Panašu, kad niekas. Anokie Mokslinčiai siūlo panagrinėti, kas tas yra Lietuvio genas, o kiti sako, kad čia viso ko priežastis - tai lietuvių kalba, kuri keista ir nelabai suprantama savo tokiais žodžiais, kaip kad "pasikiškiakopūsteliaudavome", rodančiais į keistą mąstymo būdą...

Lietuvis lietuviui lietuvis

Lietuvis lietuviui lietuvis - (rytinių tautų proletariatiniame žargone dažnai vadinami labusiata) taip kartais sakoma. Tai dažnas lietuvis šitai supranta, kad lietuvis lietuviui gerklę perkąstų. O užsieniečiai tai supranta, kaip nenormalų patriotizmą ir nacionalizmą, kur nei nosies kišt neverta. Dažnas kitos tautos atstovas su giliu pavydu kalba, kad tokio vieningumo, kaip lietuviai, neturi jokia kita Europos tauta.

Paradoksas išties primena žydus - apie šiuos kitos tautos irgi taip šneka, esą žydai vieni kitus taip palaiko, jog kitatautis neturi jokių galimybių įsikišt į jų reikalus. Bet patys žydai dar nuo Šolom Aleichemo ir senesnių laikų kalba, kad niekas taip žydų neapgaudinėja ir neskriaudžia, kaip savi - kiti žydai. Irgi, matyt, paradoksas toks pat. O ir nenuostabu - Vilnius ne veltui šimtus metų buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale - iki pat XXa. vidurio jis buvo pasaulinė žydų kultūros sostinė.

Filosofiškai ir giliai žvelgdami, galim suprasti, kad toks požiūris į savo tautiečius - tėra gilaus tarpusavio palaikymo apraiška: svetimas nuskriaustų - suprastum, o kai nuskriaudžia savas, lietuvis - šitai šimteriopai skaudžiau. Todėl ir pykstam baisiai. Užsieniečiai gi į mus žvelgia iš šalies, matydami žymiai tikresnį vaizdą. O ir mes patys gi žinom, kad esame švogerių kraštas - štai jums ir paaiškinimas.

Kartais apie lietuvius sakoma

Kartais humoristiškai sakoma, kad lietuviai - tai:

• Kažkuo panaši į pigmėjus ir maorius tautelė, kurios vienas iš mėgiamiausių pomėgių - kanibalizmas, kitaip dar vadinamas - savo kaimynų valgymas.
• Posakio "Lietuva - lietuviams" kilmė irgi kilusi iš lietuvių pomėgio valgyt viens kitą - kitos tautos ne tokios skanios, o ir nesileidžia valgomos.
• Vienas išskirtinių lietuvių bruožų - nuoširdžiai džiaugtis, kai dega kaimyno tvartas... ir dar nuoširdžiau džiaugtis, pačiam padegus...

Apie lituanų būdą iš kitos pusės

Neva gyvenat Lietuvoje, o nieko nieko nesuprantate kaip mąsto ir elgiasi lietuviai.

Pirma, lituanams gyvenimas nėra teatras, todėl čia retai išvysite priklijuotas nenuoširdžias pietietiškas šypsenas.

Antra, kokiems žydams labai svarbus perdėtai išpūstas teisingumo jausmas, po kuriuo plačiai tarpsta pavydo jausmas ir daug kitų negerovių. Kiti - gojai - negudrūs žmonės žydams mažai rūpi, jie galvoja tik apie save ir savo turtus. Lietuvės moterys, žinoma, nėra dėkingos, kad žydai išmokė lietuvius vyrus gerti degtinę. Žydams būdingas ir sąžinės jausmas, tik to per maža, ypač, bendraujant su auropiečiais. Sąžininga ir teisinga to per maža. Lietuviui labai svarbu dar, kad nebūtų ir gėda. Lietuviui gali būti sunkiai suprantama, kaip gali būti ne gėda apgaudinėti kitus žmones. Apie visokius garbės klausimus per anksti čia rašinėti ir jie gal svarbesni kitiems auropiečiams.

Trečia, visokiems nepritapėliams gali nepatikti lietuviškas perdėtas savęs juodinimas, siekiant pačius save išbalinti. Visada taip: kokie balti nebūtume, galime būti dar baltesni. Kai tuo tarpu apie žydus sakoma patys muša, patys rėkia - irgi savotiška auklėjimo priemonė, kuri auropiečiams gali visai nepatikti.

Ketvirta, lietuviai nuoširdžiai džiaugiasi, kad juos šį kartą aplenkė Dievo bausmė ir žaibas trenkė ne į jų pačių tvartą. Lietuviai nėra kokie liguisti pavyduoliai ir supranta, kas yra sveikas pavydas - tai toks jausmas, kuris priverstų pačius pasistengti ir patiems pasigerinti savo gerbūvį dar labiau. Iš žydo nereiktų atimti jo batus, o pačiam nusipirkti ar pasigaminti arba toliau vaikščioti su savo naginėmis, kurios turėtų būti panašios į indėniškus mokasinus. Nors patiems lituanams labai nepatinka, kai kas jiems pavydi gardesnio kąsnelio. Jei kas valgydamas pradeda žagsėti, bet kuris lituanas skubiai prisipažins, kad nepavydėjo ir žagsulio bus kaip nebuvę.

Penkta, derybos gėdingas ir kvailas laiko gaišimas. Jei kaina bus per aukšta, nors ir apmokėta, kitą kartą lituano galite ir nebesulaukti. Visokie kainų svyravimai ypač į aukštesnę pusę lituanams nepatinka. Žaidimus su akcijomis lituanai laiko liguistu užsiėmimu.

Šešta, nei vienas lituanas nesvajoja būti palaidotas auksiniame karste.

Kokie yra lituanai

Pirmiausiai norėtųsi pristatyti nuostabiuosius Lietuvos mažylius - dzūkus. Girių gyventojus, kurių kūnai per daugybę kartų prisitaikė prie vietos sąlygų. Yra dzūkų ne didesnių už voverę mikliai laipiojančių medžių kamienais ar nedidesnių už kiškį, kurio nepavyks surasti po eglę, kur jis pasislėpė. Tikro dzūko niekaip nepavyks išvilioti iš jo nuostabios gyvenamos aplinkos. Net dainuojama "Jei ne grybai ir ne uogos dzūkų mergos būtų nuogos". Vis gi, reiktų aiškiai paaiškinti dzūkų mergos savo grožybes slepia ne po džiovintomis uogomis ar džiovintais grybais.

Lietuvos prūsai - žemaičiai (kaip ir prūsai jie dvibalsius taria atvirkščiai), linkę būti savarankiškesniais ir mažiau naudotis Auropos sąjungos suteikiamomis galimybėmis. Yra aiškus nesusikalbėjimas tarp žemaičių ir likusių lietuvių. Labai stipriam politikui žemaičiui Rolandui Paksui nepavyko perkalbėti kitų lietuvių nei ašaromis nei žemaitišku užsispyrimu. Lietuvius galima tik perkalbėti, kiti įtikinėjimo būdai mažai veiksmingi. Paskutiniu metu, vargu, ar ir kitiems Lituanijos gyventojams pavyktų suprasti sulatvėjusią Lietuvos valdžią, regis net ne lietuviai, o latviai pradėjo valdyti Lituaniją. Tokią kainą sumokėjo lietuviai, nesupratę žemaičių. Lietuviams gal ir netokia baisi turėtų būti abiejų tautų sąjunga su Latvijos respublika Auropos sąjungos viduje. Tik paprastiems žmonėms tokie pokyčiai negali nekelti nerimo. Reikia aiškiai paaiškinti: grįžtama prie vienintelio Šventosios Romos Imperijos vainikuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Latvijos karalienės Mortos kurtos sąjungos. Latviams ši įsimintina karališka pora žinoma kaip Mintautas su Marta.

Lietuvos milžinai - aukštaičiai, tarp jų pasitaiko tokių aukštų, kad jiems Lituanijos Ąžuolai vos ne iki kelių. Jiems iki Baltijos jūros toloka, kad išdrįstų tvirtinti, kad jiems jūra iki kelių ir visai nenori turėti jokių reikalų su tikraisiais milžinais. Lietuvos aukštaičiams ypač sunku suprasti žemaičius. Nors žemaitis tai pasakytų visiškai kitaip: jiems ypač smagu suprasti žemaičius. Kai tuo tarpu aukštaičiams "smagu" reiškia, kad patogu ar malonu naudotis kokiu daiktu. Turėtų būti žemelė apsivertus, jei išgirstumėt aukštaitį išdrįsusi tvirtinti "kokie smagūs yra žemaičiai". Ir šiaip aukštaičiai ramūs bei drovūs žmonės ir nemėgsta jokio erzelio, alaso ar triukšmo.

Lietuvos suvienytojai - suvalkiečiai, pasižymintys toliaregiškumu. Jie gali suplanuoti savo išlaidas metams į priekį. Kitiems jų nesuprantantiems ir gyvenantiems tik šia diena lituanams gali pasirodyti kaip šykštuoliai, nors jie mieliau prisistato kaip taupūs žmonės. Visokios nenumatytos išlaidos gali bet ką išvesti iš kantrybės. Neseniai mirgėjo žiniasklaidoje apie Anglijos premjerą Čerčelį, kuris gavęs ne laiku netikėtai didelę sąskaitą, taip supyko, kad nustojo naudotis savo mėgstama drabužių siuvykla, pasiuntęs ją po velnių. Reikia laiku pateikti sąskaitas, o ne teikti paskolas, kurių niekas neprašė. Po laiko, kas ten gali prisiminti ką jis pirko ir t.t. Visokie užrašai anokie įrodymai, gal užmiršo užsirašyti apmokėtas sąskaitas? Labai svarbūs žodiniai susitarimai, net ir anglams. O raštiniams susitarimams (sutartims) reikia samdytis teisininkus, kad neliktumėt it musę kandę (apgauti).

Lietuviai turi kuo didžiuotis!

• O vieną kartą buvo toks "Baltijos kelias", tai tada ne tik Lietuviai, bet ir Latviai su Estais demonstravo savo vienybę;
• Dar labai gražiai Krepšinis sekasi kartais lošti, o ir šiaip tauta su savo prikolais:)
• Atsilaikė 200 metų tikėjimo kare prieš Šventosios Romos Imperiją, kol galų gale nusprendė patys apsikrykštyti ir pagyventi taikoje - liko paskutiniaisiais Auropos pagonimis. Iš kitos pusės Auropą apsaugojo nuo mongolų-totorių chano-imperatoriaus. Nors rusams teko patirti visus Chano ordos jungo "džiaugsmus" ir kaip žmonės nusirito į prastą pusę. Dėl to patys rusai kalti visada norintys būti savarankiškais ir primesti savo valdžią, kalbą ar raštą kitiems. Jau vien dėl rašto lietuviams su Rusijos imperija ne pakeliui.

Ir dar

Lietuvių tauta jau ne pirmą dešimtmetį pirmauja pagal savižudybes visose įmanomose kategorijose - ir Europoje, ir Pasaulyje.

Lietuviai gyvena Lietuvoje. Dar gerokai išsibarstę po visokias Ispanijas, Airijas ir Didž.Britaniją - ten mėgsta važinėt dešine kelio puse, taip kraupindami britų džentelmenus.