Last modified on 8 kovo 2013, at 19:59

Lagerių ekonomika

19:59, 8 kovo 2013 versija naudotojo Fandorina (Aptarimas | įnašas)

(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)

Lagerinė ekonomika - populiariausia XXa. moderni ekonominė tendencija, paremta gilumine socialdarvinizmo idėja, kad dalis visuomenės yra netinkama, neverta egzistuoti, todėl ją reikia utilizuoti, kartu maksimaliai efektyviai panaudojant utilizuojamus žmones, kaip ekonomiškai naudingą resursą.

Būtent lagerių ekonomika buvo pagrįsta XXa. pirmos pusės SSRS ekonomika, o tokiose šalyse, kaip Kinija ar Kambodžia - lagerinė ekonomika kuriam laikui buvo taikoma netgi visuotinai, visos visuomenės mastais. Šiuo metu lagerių ekonomika yra praktikuojama Šiaurės Korėjoje, saikingais mastais - Kinijoje, yra faktų, kad ribotais mastais praktikuojama JAV (taip vadinami komerciniai kalėjimai).


Monetarinės sistemos specifikos

Specialiai konslageriams skirti vokiški pinigai
"Valiutiniai" sovietiniai rubliai, skirti aukšto rango karininkams

Siekiant padidinti gyvosios jėgos resursų panaudojimo bei utilizacijos efektyvumą, būdingu išvystytos lagerių ekonomikos elementu tampa atskiros lagerinės monetarinės sistemos, turinčios nuo visuomenės atskirą fiskalinę ir monetarinę politiką. Tuo atveju, jei lageriai tesudaro nedidelę dalį valstybės, išleidžiamos specialios, išimtinai lageriams skirtos valiutos. Tuo atveju, jei visa valstybė įgauna lagerinės ekonomikos bruožų, paprastai išleidžiama speciali, "pagerinta" valiuta, skirta lagerio valdytojams. Taip ar anaip, ekonomikos suskirstomos į kelis sąlyginai nepriklausomus segmentus.

Kaip pavyzdys galėtų būti Nacistinės Vokietijos monetarinė sistema su atskirais pinigais pačiai Vokietijai bei skirtingais pinigais atskiroms okupuotoms teritorijoms ir dar kitais įvairiais pinigais, leistais specialiai konslageriams. Panaši situacija buvo ir SSRS, kur vieni pinigai buvo pagrindinei masei gyventojų, specifinės grupės galėdavo gauti kelių rūšių "pagerintus" pinigus, o dalyje kalėjimų ir lagerių buvo naudojamos specialūs vidiniai pinigai.

Modernesnių teorijų apologetai visgi teigia, kad įmanomas ir vieningos valiutos panaudojimas lagerių ekonomikoje, tuo tarpu kritikai pastebi, kad net ir esant vieningai valiutai, šioji segmentuojasi, lagerio ribose įgydama visiškai kitą (dažniausiai - gerokai mažesnę) vertę (plg. su didžiulėmis kainomis Lietuvos kalėjimuose).


Žymiausi istoriniai lagerių ekonomikos pavyzdžiai

Ištakomis lagerių ekonomika siekia XIXa. britų kolonijinių statybų organizacinius metodus, plačiausiai taikytus Pietų Afrikoje, kai vietiniai gyventojai ir karo belaisviai būdavo tiesiog suvaromi į aptvertą teritoriją ir verčiami dirbti visokiose masinėse statybose, beveik neduodant valgyti ar gerti. Pasiligojusius ar išsekusius ten pat nudobdavo ir pakasdavo, tuo tarpu vienas iš esminių tikslų buvo ne sukurti kažkokią infrastruktūrą, o tiesiog humaniškai ir legaliai atsikratyti nereikalingais žmonėmis, daugiausia - būrais. Nors mirusiųjų skaičiai vertinti šimtais tūkstančių, viskas buvo apiforminta, kaip savanoriškas darbas, tad pasipiktinimo pasaulyje veik nekilo - niekam tiesiog nekilo ir mintis, kas gi ten vyksta tuose lageriuose.

Vėliau lagerinė ekonomika buvo vystoma šviežiai susikūrusioje SSRS, kai buvo sugalvotas ir ideologinis bei ekonominis pagrindimas jai - esą žmonės neturį veltėdžiauti, o visokie liaudies priešai turį išpirkti savąsias kaltes. Savo aukščiausią išsivystymo laipsnį sovietinė lagerių ekonomika pasiekė jau po Antrojo Pasaulinio Karo, kai lagerių kaliniai imti naudoti urano kasyklose: čia juos sunaudodavo per 3-6 mėnesius, t.y., per laiką, kurį ir šiaip tegalėtų išgyventi vos minimaliai maitinamas žmogus, o po to dar panaudodavo medicininiams bandymams. Bendras sovietinės lagerių ekonomikos rezultatas iki šiol pilnai neįvertintas, tačiau spėjamai siekia bent 15-20 milijonų lageriuose utilizuotų žmonių.

Kitas panašus lagerių ekonomikos pavyzdys galėtų būti nacistinės Vokietijos organizuotas Holokaustas, kurio metu panašiai panaudojami buvo daugiausiai žydai ir kitų antrarūšių tautybių asmenys, pradžioje priverčiant juos dirbti pačius pavojingiausius ir sekinančius darbus po 18-20 valandų per parą, bet praktiškai nemaitinant (idantinai būtų taupomi resursai), o netinkamais darbui pasidariusius likučius paskui tiesiog naikinant mirties fabrikuose, kad nekainuotų jų tolimesnis išlaikymas. Ekonominiais sumetimais būdavo lygiai taip pat utilizuojamos moterys, seneliai ir vaikai. Vokietijos lagerių ekonomikos rezultatas - ne mažiau 6-7 milijonų lageriuose utilizuotų žmonių.

Stambiausius, iš esmės, totalinius mastus lagerių ekonomika įgavo Kinijoje, Mao laikais - tuo metu faktiškai visa valstybė buvo paversta vieninga lagerių sistema, kur galiojo lagerių taisyklės. Kadangi Kinija iki šiol yra komunistinė, o duomenys apie Kultūrinės revoliucijos periodą slepiami, vertinimai tėra labai apytiksliai. Dažniausiai spėjami skaičiai viršija 50 milijonų utilizuotų žmonių.

Bene efektyviausi totalinės lagerių ekonomikos pavyzdžiai žinomi iš Kambodžos, kur Raudonieji Khmerai visus valstybės gyventojus suklasifikavo į kelias grupes pagal politinį patikimumą ir įvedė taisykles, pagal kurias kiekvienas asmuo gali būti pažemintas (itin išimtiniais atvejais - ir paaukštintas) į kitą klasę. Priklausomai nuo klasės, kuriai būdavo priskiriamas gyventojas, jis būdavo arba utilizuojamas išsyk, arba pasiunčiamas dirbti darbo, nuo kurio mirtų. Rezultatas - per kelis metus buvo utilizuota keliasdešimt procentų valstybės gyventojų.