Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Ipritas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Versija spausdinimui nebėra palaikoma ir gali turėti atkūrimo klaidų. Prašome atnaujinti savo interneto naršyklės žymes ir naudoti numatytąją interneto naršyklės spausdinimo funkciją.
Iprito poveikis labai įsimintinas, nes praėjus keliems mėnesiams, kai visokios ten pūslės ir pūliniai užgyja, kūno paviršius pasikeičia neatpažįstamai, taip kad paskui išsyk matosi, kad kažkas visgi buvo atsitikę - taip vat ir šitam kareiviui matyt pasisekė patirti organizmo pokyčių

Ipritas arba garstyčių dujos - senas ir primityvus, bet stebėtinai geras ir efektyvus cheminis ginklas, naudotas dar I Pasaulinio karo laikais, kai prie Ipro upės sukėlė sensacingai efektingus efektus, nuo katrų tūkstančiai prancūzų karių apako ir išvėmė savo plaučius, o dar ir šiaip apsipūsliavo pūslėmis, o paskui supūliavo pūliais.

Ipritas yra ląsteles visapusiškai ardantis junginys, užrašomas primityvia formule: Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl, kitaip tariant, tiesiog dichlordietilsulfidas, užtat labai geras: niekaip nedirginantis, nelabai smarkiai smirdantis kažkuo panašiu į česnakus ar garstyčias ir visai nepastebimas. Taip kad kareiviai apsinuodija ipritu nei nepastebėdami, kad kažkas ten vyksta.

Gi pavadinimą Ipritas gavo nuo tokio Ipro, kuris Belgijoje - tenai 1917 metais vokiečiai tą pritaikė prieš anglus ir prancūzus, kurie net nepastebėjo, kad kažkokias dujas prieš juos kažkas panaudojo, o paskui ėmė klaikiai sirgti.

Gal tam, kad ilgai neužmirštų visi, po II Pasaulinio karo visokie sovietai begales bačkų ir bombų su ipritu paskandino Baltijos jūroje.


Iprito cheminės savybės

Dar teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jei jau visai tiksliai, tai čia yra ne vien pats ipritas, bet visa grupė medžiagų - sieros ipritai, kurių sudėty yra siera, bet cheminės formulės ganėtinai panašios. O panašių juginių yra kelios dešimtys, visi įvairaus lakumo ir aktyvumo, bet visgi ganėtinai artimi tarpusavyje:

  • Cl-CH2-S-CH2-Cl - metilipritas, žymiai lakesnis už įprastą, tinkamas tada, kai žemos temperatūros ir reikia trumpalaikio teritorijos užkrėtimos
  • Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl - etilipritas, tasai kur tikrasis, užšalantis prie +14 laipsnių Celsijaus
  • Cl-CH2-S-CH2-CH2-Cl - metiletilipritas, lakesnis už įprastą, tarpinis savo savybėmis tarp etiliprito ir metiliprito
  • Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl - seskviipritas, daug lėčiau garuojantis, ilgam užkrečiantis aplinką
  • Cl-CH2-CH2-S-CH2-CH2-O-CH2-CH2-S-CH2-CH2-Cl - oksiipritas arba iprito eteris, turintis daug žemesnę užšalimo temperatūrą, lėčiau garuojantis

Tai visos šitos medžiagos pasižymi skirtingu lakumu, įvairų laiką išbūna aplinkoje nesuirusios, bet visos veikia ganėtinai panašiai. Dar įdomu, kad kaip kurios iš jų net ir savaime linkusios susidarinėti ganėtinai netikėtais būdais - įpils ten kas nors kokio nors spirito į druskos rūgštį, užleis ten kokių sieros atliekų - žiū, netikėtai ir atsiranda kokie nors nedideli iprito pėdsakai, o paskui žmonės stebisi, kodėl ten kažkokios pūslės ir pūliniai...

Apsinuodijimas ipritu

Čia vat šitaip atrodo tos pūslės nuo iprito: vat 2004 kažkoks kareivėlis JAV nešiojo bombas ir pasitaikė jam kažkokia pratekėjusi, tai ant rankos užtiško tų garstyčių dujų keli maži lašiukai. Štai taip vat ir gavosi, kad kareiviui paskui ilgai teko sirgt.

Pirmi apsinuodijimo ipritu simptomai pasireiškia dažniausiai jau tada, kai žmogui tiesus kelias į kapines: nuo įkvėptų iprito garų po kokių 3-5 valandų pradeda perštėti nosį ir gerklę, dar po kelių valandų prasideda kosulys. Po kiek laiko kosulys ima stiprėti, vargšą kareivį apima silpnumas, kojų ir rankų drebligė, smarkus vėmulys, pakyla kūno temperatūra. Maždaug po paros nuo apsinuodijimo vėmulys ir kosulys pasidaro kraujingais, greitai prasideda intensyvus viduriavimas, atskiestas kraujais, o paskui kareivis numiršta. Daugeliui medikų tai primena visokią cholerą ar dizenteriją, tad būna, kad ir neįtaria niekas, pakol nepasidaro aišku.

Iprito garams pakliuvus į akis, šios po kiek laiko ima smarkiai traiškanoti, paskui ir pūliuoti, raudonos pasidaro, o paskui kareivėlis apanka. Jei iprito pakliūna ant odos, tai po dienos-kitos pasirodo pūslelės, kurios auga, plečiasi, pavirsta į milžiniškas pūsles, didumu primenančias batonus ir apelsinus, o tos pūslės pradeda trūkinėt, nuo ko atsiveria žaizdos.

Esant švelniam apsinuodijimui, jei iprito pakliuvo į plaučius - kosulys kraujais garantuotas visam gyvenimui. Jei pakliuvo į akis - regėjimo nebeturėsit niekada, taip ir liksit aklu, o vietoje akių tebus skylės. Švelniausia baigtis - jei pakliuvo iprito ant odos: tokiu atveju bus daug pūslių ir žaizdų, kurios maždaug mėnesį laiko gis, palikdamos gilius randus. O jei pūslių vietoje kils infekcija, tai reikalas užsitęs maždaug 3-4 mėnesius.

Bendras iprito efektas - jis išskirtinai gerai pažeidžia DNR ir RNR, dėl to dar nuo seno naudotas kaip išskirtinai geras mutagenas, kuriant visokius GMO, nes augalai taip mutuodavo, kad paskui ir naujos veislės išsivesdavo. Vienok žmonėms tas irgi turi gerą poveikį: pas kareivius, gauvsius nemirtiną dozę iprito, vaikai su apsigimimais būdavo net praėjus keliolikai metų. Vienok vėžiuką ipritas irgi gerai sukelia, o ir ilgai trunkančias kitokias ligas, nes organizmas ilgam pasidaro neatsparus visokioms infekcijoms.

Iprito atsiradimo istorija

Ipritas labai primityvus junginys, kuris išrastas dar kažkokiais priešistoriniais laikais, kai kažkokie chemikai bandė maišyti ką papuola su kuo papuola, taip ir bemaišydami kažkokius etlienglikolius su sieros chloridais ir panašiai, gavo mišinius, nuo kurių supūliavo ir norą užsiimdinėti chemijomis ilgam prarado. Panašios istorijos kartojosi krūvą kartų įvairiose šalyse - Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir panašiai nuo pat senovinių 1822 metų, kai ipritas atrastas pirmą kartą, tai vis tuo pačiu baigdavosi, pakolei gudrūs kaizeriniai chemikai nesugalvojo, kad tą reikalą reikia išnaudoti kariniais tikslais.

Gi dar reikia pasakyti, kad nors tą ipritą vis atrasdavo chemikai, karui panaudoti sugalvojo suvisam gudrus vokiečių veikėjas Viktor Meyer, kuris 1886 metais sumąstė daryti bandymus ant savo asistento. O kadangi tas jo asistentas skundėsi vis, kad jam akys pūliuoja ir traiškanoja, o be to gerklę graužia ir šiaip jis ligonis, tai tasai chemikas pabandė ir didesnes doze, nuo ko asistentas jį paskui pasiuntė EN. Tai beliko tik daryti bandymus ant triušių, bet kad visi triušiai nuo to išdvėsė, tai tuo eksperimentai ir baigėsi.

Vienok sužavėtas rezultatais, 1913 metais iprito bandymus pratęsė kitas panašus veikėjas - Emil Fisher, katras kažkaip užlašino to iprito ant odos savo asistentui (kuris, tarp kitko, tokią poziciją gavo už tai, kad pagerino iprito sintezės procesą), o tam nuo to iššoko didžiulės pūslės. Tai po to ipritas ir patapo gaminamu jau kariniais tikslais.

Dėl labai lengvos gamybos, prieinamų medžiagų ir velniškai gero efektyvumo ipritas iki šiolei yra vienas iš svarbiausių cheminių ginklų visose šalyse, kurios tik cheminį ginklą susigalvoja gaminti.