Hera

Hera - mitologinė būtybė, heroino personifikacija. Pagal pasakojimus, skleidžiamus ir pačių narkomanų, ir jų giminių bei artimųjų, tai yra demono pobūdžio padaras, užgrobiantis žmogaus kūną ir imantis valdyti visus to asmens veiksmus, gyvenimą ir netgi mąstymą.

Daugelis narkomanų ar jų artimųjų nupasakoja mitą apie Herą paprastai: heroine slepiasi demonas, kuris per klastą įsiskverbia ir po truputį nužudo žmogaus sielą, užimdamas jos vietą narkomano kūne, perimdamas atmintį ir imdamas valdyti visus veiksmus. Demonas neturi jausmų, tačiau yra nepaprastai stiprus ir klastingas: jis pačiais įvairiausiais būdais apgaudinėja ir aplinkinius, ir patį narkomaną, o atsikratyti jo neįmanoma. Netgi tuo atveju, jei pavyktų mesti narkotikus, demonas lieka narkomano galvoje ir laukia, kol gaus progą. Hera yra labai kantri, gali laukti daugybę metų, bet ji visada nugali žmogų, nesvarbu, kiek šis besipriešintų.

Mitas apie Herą atsiradęs dėl būdingo ilgalaikio opiatų poveikio narkomanų asmenybės savybėms: narkotikai visiškai pajungia žmogaus elgesį sau, dėl noro gauti dar vieną dozę narkomanas sulaužo absoliučiai visus vidinius barjerus - ir moralinius, ir fiziologinius, ir bet kokius kitus. Tai susiję su kraštutinai sunkiu, ilgu ir skausmingu abstinencijos sindromu, turinčiu dar ir labai specifinę, asmenybę žlugdančią eigą: pradinėje, 1-2 trunkančioje fazėje narkomaną kamuoja silpnumas, sutrikęs mąstymas ir vis stiprėjanti, į paniką perauganti baimė, kuri verčia ieškoti naujos dozės, o vėliau prasideda ilgas ir itin daug skausmų keliantis periodas, kai narkomano būsena pablogėja tiek smarkiai, kad šis nuo skausmo išvis nustoja suvokti aplinką adekvačiai. Dar po kelių dienų, aprimus skausmams, išliaka silpnumas, bejėgiškumo pojūtis ir visvien nesuvaldoma trauka narkotikams.

Dėl tokios abstinencijos sindromo eigos narkomanas turi pakankamai daug laiko, kad spėtų atlikti veiksmus, būtinus dar vienai dozei gauti: nesvarbu, ar tai būtų vagystė iš mašinos ar buto, ar prostitucijos aktas, ar per apgaulę iš kokių nors žmonių pasiskolinti pinigai. Dėl paniškos baimės ir noro gauti naują dozę narkomanas pasiryžta bet kam. Visus vidinius barjerus sulaužyti labai lengva dar ir dėl to, kad nuo narkotikų apdujusios smegenys veikia silpnai, mąstymas sutrikęs, disocijuotas, įspūdis narkomanui kartais toks, kad ne jis pats bendrauja su aplinkiniais, o kažkas kitas. Dar ir dėl šio įspūdžio narkomaną kartais apima asmenybės susidvejinimo pojūtis: atrodo, kad kažkas kitas valdo visus veiksmus, tuo tarpu jis pats tiktai bejėgiškai stebi.

Narkomanams būdingas visiškas emocinės sudedamosios praradimas, susitaikymas su savo likimu, absoliučiai suiręs superego, susilpnėjęs loginis mąstymas, susilpnėjusi atmintis - visa tai užbaigia bendrą vaizdą: pagal žmogaus elgesį jo jau negali atpažinti buvę draugai ir giminės. Empatiški žmonės pastebi, kad narkomanas apsimetinėja ir meluoja, pasakodamas apie bet kokus savo jausmus, pažadus ir panašiai. Bet kokios užuominos į sąžinę ar asmenines simpatijas dingsta visiškai. Visa tokio narkomano motyvacija ir elgesio imperatyvai būna susiję išimtinai tiktai su naujos dozės paieškomis. Asmenybės degradacija išskirtinai tipinė: individualumą narkomanai praranda, pasidaro panašūs pagal elgseną, reakcijas, emocijų trūkumą, kas leidžia kalbėti ir apie asmenybės šabloniškumą.

Narkomanas, vienodai nejausdamas jokios sąžinės graužaties, gali pavogti kažkieno daiktus, vyras narkomanas - užsiimti prostitucija, moteris narkomanė - į prostituciją įtraukti savo vaiką. Tipiniais atvejais narkomanai apvagia visus savo artimuosius, kuriuos tiktai gali, netgi žinodamas, kad, pvz., pavogti pinigai buvo skirti vaistams, be kurių mirs jų tėvai. Narkomanai dalina bet kokius pažadus aplinkiniams, tikėdamiesi gauti pinigų, iš pažįstamų žmonių bando skolintis daiktų, kuriuos parduoda, užpuldinėti kitus žmones ir t.t.. Vienintelis stabdis, sulaikantis narkomaną nuo naujų nusikaltimų - tai baimė, kad jei jis įklius, negalės laiku gauti naujos dozės. Tačiau jei jis žino, kad dozę gaus, narkomanas be jokių skrupulų gali padaryti bet kokį nusikaltimą.

Dėl tokio kardinalaus ankstesnės asmenybės suirimo ir atsiradusios šabloniškos asmenybės, pajungtos narkotikų paieškai, atsiranda ir liaudiškas, mistinis narkomano pokyčių nusakymas, susivedantis į pasakojimą apie demoną, vardu Hera: šis, įsiskverbęs į žmogaus asmenį, perima jo atmintį, nužudo jausmus ir buvusią asmenybę visiškai nuslopina, paversdamas tiktai bejėgiu stebėtoju. Hera pilnai valdo narkomano kūną ir bet kokius veiksmus, naudodamasi narkomano turėta informacija, išgauna pinigus iš aplinkinių ir t.t..

Nagrinėjant mitą apie Herą, svarbu suprasti, kad šis mitas yra kilęs iš to, jog narkomano aplinkai ir netgi pačiam narkomanui yra sunku paaiškinti, kodėl taip drastiškai ir greitai pakito jo elgesys, kodėl dingo bet kokie socialiniai stabdžiai. Žymiai paprasčiau viską paaiškinti, hiperbolizuojant ar išvis tiesiogiai pasakojant apie demonus.

Kita vertus, mitas apie Herą narkomano elgesio ir asmenybės pokyčius nusako žymiai tiksliau, nei bet kokie mediciniškai ir psichologiškai tikslūs aprašymai. Ypač akcentuotinas yra tipinis, šabloniškas pokytis, kai ankstesnio žmogaus savybės dingsta, o atsiranda labai būdingus bruožus turintis elgesys ir mąstymo būdas: pokytis išties panašus į demono apsėdimą, kai ankstesnė asmenybė tiesiog sunaikinama, o jos vietoje atsiranda nauja, turinti išimtinai neigiamus bruožus, tačiau labai veidmainiška.