Griša

Giliai dvasingumu persmelktas paveikslas, rodantis, kaip tarybinio jūrų laivyno Griša braunasi per pilnatį į kažkur.

Lietuvos karinio jūrų laivyno Griša klasės korvetė-fregata F12 Aukštaitis, skleidžiantis didžiulį kiekį dūmų. Būdingas sovietinių laivų variklių bruožas - nepaprastai žemas naudingumo koeficientas, kylantis dėl labai prastai sudegančio kuro. Dėl tų pačių priežasčių susidaro ir milžiniški kiekiai dūmų. Yra buvę atvejų, kai NATO pratybose šie Lietuvos laivai susilaukdavo pagalbos pasiūlymų gesinti gaisrą, nes Vakarų šalių jūrininkai pagalvodavo, kad lietuvių laive kažkas užsidegė.

Griša klasės korvetės buvo pirmi atkurtos Lietuvos pilnaverčiai karo laivai.

Čia dar kažkokios schemos, tiktai jau kvadratinėmis raidėmis, kurių niekas nesupranta.

Originalus Kapitan Pattimura laivas, atnaujintas tiek, kad kaina padidėjo daugiau kaip dvigubai. Indonezija yra daugiausiai salų turinti valstybė pasaulyje, tad laivas turi daug geresnį kamufliažą, kad būtų sunkiau pastebimas salų fone. Viena iš esminių Indonezijos laivyno veiklos sričių - kova su piratais, kurie turi greitus katerius, tačiau remiasi daugiau vizualia aplinkos stebėsena. Atkreipkite dėmesį, laivas neskleidžia dūmų, jo galinė dalis neaprūkusi - tai dėka padorių variklių, kurie buvo įtaisyti vietoje rusiškų.

Vienas iš atnaujintų Indonezijos laivų sėkmingai nuskendo 2016, užplaukęs ant kažkokių anksčiau nuskendusio laivo nuolaužų. Turint omeny, kiek daug dugno stebėjimo įrangos turi šie laivai, galima spėti, kad įgula buvo girta, o laivą vairavo kažkokios beždžionės.

Griša arba Albatros - sovietinė rūšis specializuotų korvečių, skirtų kovai prieš povandeninius laivus ir pakrančių apsaugai. Bene sėkmingiausias iš visų karo laivų, kokie tik yra sukurti SSRS, todėl pačioje Rusijoje naudojamas iki šiol.

Pagal sovietinę klasifikaciją šie laivai vadinami Albatros 1124 ir 1124M. Pagal NATO klasifikaciją - tai "Griša" klasės korvetės (Grisha class corvette).

Lietuvai šie laivai žinomi tuo, kad du iš jų tapo pirmaisiais pilnaverčiais Lietuvos karo laivais - F11 Žemaitis ir F12 Aukštaitis.

Griša klasės laivų kūrimas

Pirmas Griša klasės laivas buvo suprojektuotas dar 1964 ir pastatytas 1967 metais. Laivas buvo skirtas uostų ir svarbesnių pakrančių ruožų apsaugai nuo tuo metu ypatingai greitai augusios povandeninių laivų grėsmės, mat šių plaukiojimo nuotolis, pasinėrimo gylis, plaukimo greitis, povandeninio plaukimo trukmė, ugnies galia ir t.t. per porą dešimtmečių išaugo tiesiog neįtikėtinai, ypač pasirodžius branduoliniams reaktoriams ir branduolinėms torpedoms bei raketoms. Tai reiškė, kad pavienis povandeninis laivas, neišnirdamas galėjo nuplaukti daug tūkstančių kilometrų ir 1-2 branduolinėmis torpedomis sunaikinti bet kokį jūrų uostą.

Tai reiškė, kad reikia labai daug gana juntamu nuotoliu veikiančių labai didelę ugnies galią turinčių laivų, skirtų savarankiškai povandeninių laivų paieškai ir naikinimui. Laivai, skirti kovai prieš povandeninius laivus, turėjo būti kraštutinai manevringi ir kartu galintys turėti ypatingai didelį greitį, kas buvo gana netipiška įprastiems to meto povandeninių laivų naikintojams.

Negana to, kadangi svarbiausi uostai buvo Baltijos jūroje bei Juodojoje jūroje, kur veikė ir NATO aviacija, tokie laivai turėjo turėti dar ir labai stiprią priešlėktuvinę gynybą bei gana juntamas priemones kovai bent jau su mažais laivais, pvz., kateriais. O tai jau reiškė, kad tie laivai turi turėti ir juntamą priešlaivinę ginkluotę. Bendrai imant tai reiškė, kad laivai turi būti prikišti tokiu kiekiu ginklų, kad iki šiol tokių mažų ir kartu taip smarkiai ginkluotų laivų nėra buvę.

Kad tai pavyktų, laivas buvo išsyk konstruojamas kaip skirtas tik sąlyginai ramioms jūroms ir mažiems plaukimo nuotoliams. Numatytas plaukiojimo laikas buvo 7 paros pirmiems modeliams, o vėlesniems - 9 paros. Norint kuo labiau sumažinti laivo masę, tik jo korpusas buvo daromas iš plieno. Visi antstatai, pertvaros ir t.t. buvo daromi iš aliuminio-magnio lydinio. Tokių medžiagų panaudojimas tais laikais buvo neadekvačiai brangus, tačiau tuometinėje SSRS į kainą nebuvo kreipiama dėmesio. Dėl tokių lydinių naudojimo tuščia laivo masė (be ginkluotės) gavosi maždaug du kartus mažesnė, nei būtų tuo atveju, kai būtų naudojamas plienas. To dėka gavosi į laivą sutalpinti itin daug ginkluotės.

Netgi nepaisant itin palengvintos konstrukcijos, galutinis laivas gavosi kraštutinai perkrautas ginklais.

Laivo ginkluotė ir elektroninės sistemos

Lietuvoje turėti Griša III varianto laivai turėjo kiek pagerintą priešlėktuvinę gynybą, lyginant su ankstesniais modeliais, tačiau bendrai ginkluotė buvo gana tipiška. Ankstyvos laivo versijos paaiškėjo turinčios labai per silpną priešlėktuvinę ginkluotę, nepakankamą tam, kad laivas galėtų efektyviai gintis nuo puolimo iš oro. Vėlesnėse versijose būtent ši ginkluotė buvo tobulinama labiausiai, tačiau taip ir liko nepakankama efektyviai laivo gynybai.

Laivo ginklai

Ginkluotė, įrengta Griša tipo laivuose:

• 1 sudvejintas 57mm universalus automatinis pabūklas AK-725 laivo gale, šaldomas užbortiniu vandeniu, greitošauda - 100 šūvių per minutę vamzdžiui, sviedinio pradinis greitis 1020 m/s, šaudymo nuotolis iki 8,5km, šaudymo aukštis iki 6,5km, valdoma pusiau automatiškai (per pultą) arba automatiškai, naudojjant radarą MR-123 Vimpel. Pabūklas skirtas jūros, kranto ir oro taikiniams naikinti.
• 1 šešiavamzdis 30mm automatinis pabūklas AK-630 laivo gale ant paaukštinimo, turintis apie 4000-5000 šūvių per minutę greitošaudą. Šaudymo nuotolis iki 8,1km. Skirtas įvairiems taikiniams, įskaitant oro taikinius, valdomas pusiau automatiškai (per pultą) arba automatiškai, naudojant radarą MR-123 Vympel.
• 1 zenitinis raketinis kompleksas OSA-M, esantis laivo priekyje, specialioje šachtoje, kurioje įtaisytos ir 24 valdomos raketos 9M-33. Paleidimo įrenginys ZIF-122 su dviem paleidimo kreipiančiosiomis. Raketos įrengtos būgnuose, sistema užsitaiso automatiškai iš būgnų, išlenda iš šachtos, tada paleidžia raketas. Greitošauda - iki 2 šūvių per minutę į oro taikinius arba 2,8 šūvio per minutę į antvandeninius taikinius, perorientavimas į kitą taikinį - 12 sekundžių. Užtaisymo laikas - 16-21 sekundė. Raketos valdymas pagal vizyro paduodamą radijo signalą, raketos užtaisas sprogsta, priartėjus prie taikinio apie 15m atstumu pagal signalą iš komandinio punkto. Valdymas - per radiolokacinę sistemą, turinčią atskiras antenas taikinių aptikimui, taikinių sekimui ir raketos nukreipimui. Taikinių aptikimo nuotolis - 25-30km, esant taikinio skridimo aukščiui apie 3,5-4km. Didesniame aukštyje taikiniai gali būti aptinkami iki 50km nuotoliu. Taikinių apšaudymo nuotolis - apie 15km, minimalus taikinių apšaudymo aukštis - apie 60m, vienu metu gali būti apšaudomas vienas taikinys.
• 8 kompleksai nešiojamų "Strela-2M" raketų, nusitaikančių pagal infraraudonąjį signalą. Šios raketos buvo paleidžiamos nuo laivo denio oro taikinių kryptimi kaip įprastos nešiojamos priešlėktuvinės raketos. Raketų šaudymo nuotolis - iki 4,2km, taikinių aukštis - iki 2,3km, minimalus šaudymo aukštis - nuo 50m. Jų paskirtis buvo sustiprinti per silpną Osa-M sistemos duodamą gynybą ir padidinti vienuo metu apšaudomų taikinių skaičių.
• 2 dvivamzdžiai pasukami 533mm torpedų paleidimo aparatai bortuose su automatiniu įrenginiu informacijos įvedimui į torpedą. Torpedų aparatas prieš šūvį pasisuka 27 laipsnių kampu į šoną nuo laivo kurso, po to gali būti paleidžiamos torpedos. Torpedos galvutė yra 92kg masės, torpedos greitis - 29 mazgai, veikimo nuotolis - iki 14km, torpedos plaukimo gylis - nuo 20m (sprogsta po antvandeniniu laivu) iki 200m (kai numušinėjami povandeniniai laivai). Torpedos turi aktyvų-pasyvų automatinio nusitaikymo mechanizmą, kuris torpedai leidžia automatiškai aptikti povandeninius laivus iki 600m nuotoliu. Tokiu režimu veikianti torpeda, aptikusi laivą, nusitaiko ir numuša taikinį automatiškai, be papildomo valdymo iš išorės.
• 2 reaktyviniai 212mm kalibro 12 vamzdžių bombosvaidžiai RBU-6000 Smerč-2, esantys ant antstato priekinėje laivo dalyje. Šaudymas gali būti vykdomas ir vienu, ir abiem įrenginiais vienu metu, ir pavieniais šūviais, ir salvėmis. Užtaisymas automatinis, naudojant specialų keltuvą šaudmenims. Sistema valdoma, naudojant hidroakustinę stotį MG-322 Argun. Šaudymo nuotolis - nuo 300 iki 5800 metrų, apšaudomų taikinių gylis - nuo 15 iki 450 metrų Efektyvaus sprogimo poveikio povandeniniam laivui ar torpedai spindulys - apie 7 metrai.
• 2 bortinės giluminių bombų svaidyklės ir 12 giluminių bombų BB. Vienos tokios bombos masė - 165kg, iš jų 135kg tenka trotilo užtaisui. Bomba - 71cm ilgio ir 43cm skersmens. Sprogimo efektyvaus naikinimo spindulys - apie 8-20 metrų, nustatomas sprogimo gylis - nuo 10 iki 210 metrų.

Elektroninės ryšio ir valdymo sistemos

Lyginant su kitais to paties periodo panašios klasės sovietiniais laivais, Griša klasė turi kraštutinai daug elektroninių sistemų, gali veikti ir tylos (nematomumo) režime, pats ieškodamas taikinių pagal jų skleidžiamą elektromagnetinį triukšmą, ir naudoti aktyvias priemones. Dėl itin smarkiai atsilikusių sovietinių technologijų laivo sistemos yra kraštutinai prastai integruotos, viena kitą keleriopai dubliuoja.

Kaip pvz., laivas net keturis paskirus radarus, o iš jų - netgi dvi atskiras visiškai nepriklausomai veikiančias ugnies valdymo sistemas. Radarų ir valdymo sistemų skaičius toks didelis, kad joms reikia komplikuotų bokštų, ant kurių būtų išdėstyta didelis kiekis antenų. Skirtingų radarų tarpusavio sąveika, valdant ugnį, aptinkant taikinius ir juos sekant - visiškai minimali.

Ugnies valdymo sistema, skirta 30mm ir 57mm automatinių pabūklų valdymui, susideda iš šių dalių:

• Centrinis šaudymo automatas (kompiuteris), kuris pagal radaro duomenis, atsižvelgdamas į paties laivo judėjimo kryptį ir greitį, paduodavo valdymo komandas.
• Radijo lokacinė stotis antena, galinti sekti taikinį atstumu iki 25km (esant trukdžiams) ar iki 35km (jei trukdžių nėra)
• Valdymo postas su radaro ekranu, leidžiantis stebėti taikinius ir nutaikyti pabūklus

Analogiškai iš kelių dalių susideda ir Osa-M valdymui skirta sistema 4R33.

Ryšio ir stebėjimo priemonės:

• Jau minėta sistema MP-123 Vympel
• Priešlėktuvinė ugnies valdymo sistema 4R33, skirta Osa-M komplekso valdymui, susidedanti iš centimetrinio radaro taikinių aptikimui, taikinio sekimo sistemos, raketų nukreipimo (vizyro) sistemos, komandų perdavimo sistemos.
• Bendras universalus aptikimo radaras MR-302 Rubka, galintis veikti ir aktyviu režimu (spinduliuojantis) ir pasyviu režimu (gaudantis signalus iš taikinių)
• Navigacinis centimetrinis radaras Don-3, skirtas vandens paviršiaus, laivų, krantų stebėjimui, navigacijai, o taip pat oro taikinių aptikimui, galintis didelius laivus aptikti iki 25km nuotoliu, o lėktuvus - iki 50km nuotoliu
• Radijo žvalgybos stotis Bizan-4B, skirta priešo radarų aptikimui, galinti aptikti kitų laivų ar lėktuvų radarų spinduliuotę maždaug iki 25km nuotoliu
• Savas-svetimas sistema Nichrom, susidedanti iš užklausimo įrenginio "Nikel" ir automatinio atsakiklio "Hrom", naudojama ir laivų, ir lėktuvų atpažinimui.
• Po kyliu įrengta hidroakustinė stotis MG-322
• Buksyruojama hidroakustinė stotis MG-339 Šelon, pasinerianti į gylį iki 100m, velkama už troso. Ši sistema galėjo aptikti povandeninius laivus maždaug 2-15km nuotoliu, naudodama pelengavimą pagal povandeninio laivo sraigto triukšmą, o taip pat echolotą. Po taikinio aptikimo laivas maksimaliu greičiu plaukdavo link taikinio, kad galėtų jį aptikti su sistema MG-322 Argun ir sunaikinti giluminėmis bombomis arba torpedomis.
• Infraraudonojo stebėjimo įrenginys Hmel-2, skirta ir aplinkos stebėjimui, ir duomenų perdavimui tarp laivų tamsiu paros metu (nematomai priešui ir be radijo bangų skleidimo). Taip pat sistema leido aptikti infraraudonojo spinduliavimo šaltinius ir stebėti iki 3,7km nuotoliu, o taip pat išmatuoti nuotolį iki infraraudonųjų šaltinių atstumu iki 750m.
• Radijo pelengatorius ARP-50R, skirtas navigacijai pagal radijo švyturius tamsoje.

Laivo varikliai

Kadangi laivams buvo numatyta plaukti itin dideliu greičiu, galingi įprasti varikliai negalėjo būti sutalpinti į tokį mažą laivą, buvo panaudota kombinuota jėgainė - du dyzeliniai varikliai po 10000 AG (sumoje 20000 AG), kurie gali būti įjungti priklausomai nuo laivo greičio, o papildomai, pilnam greičiui - dar viena turbina, kurios galia apie 18000 AG. Taigi, aukštas ekonomiškumas (tiesa, gana tragiškas, lyginant su Vakarų šalių laivais) ir plaukimo nuotolis būdavo pasiekiamas, naudojant vos 1-2 variklius ir plaukiant mažu greičiu, o kai reikdavo didesnio greičio, būdavo pajungiami jau du varikliai, o kai reikdavo pilno greičio - būdavo įjungiama dujinė turbina.

Išties šiuose laivuose buvo net ne du, o keturi dyzeliniai varikliai. Reikalas tas, kad Griša laivuose buvo naudojami 10 tūkstančių arklių galios М-507А varikliai, kurie išties buvo du М-504Б varikliai sujungti poromis, nes sovietai neturėjo tinkamos galios variklių. Varikliai buvo sujungti poromis per sankabą ir teoriškai buvo galima kiekvienoje poroje atjungti vieną iš variklių, kad kitas dirbtų. Tačiau to paprastai niekas nedarydavo ir varikliai visą laiką dirbdavo po du.

Kadangi sovietiniai varikliai buvo itin žemo naudingumo koeficiento, kuras juose sudegdavo labai prastai, todėl susidarydavo milžiniški kiekiai dūmų. Dar daugiau dūmų būdavo, kai būdavo įjungiama turbina. Dėl šių priežasčių laivai ramiu oru būdavo pastebimi labai dideliu nuotoliu, nes susidarydavo ryškus dūmų debesis. Su dūminimu susijusi ir specifinė, keista dažymo schema, kur galinė borto pusė yra dažoma tamsiai pilka arba juoda spalva: tiktai tokiu atveju nesimato aprūkusių dėmių, kurias ant bortų palieka įkaitę dūmai.

Plaukimo nuotolis

Plaukimo nuotolis Griša klasės laivams pilnu greičiu (teoriškai, apie 32-35 mazgai, praktiškai apie 30 mazgų) siekė vos 950 jūrmylių (apie 1500km), kas karo laivams yra nepaprastai mažai, faktiškai panašiau į pakrančių apsaugos katerius. Kitą vertus, toksai plaukimo greitis tokio gana nedidelio dydžio laivui yra labai didelis - 30 mazgų yra 55km/h.

Plaukiant mažesniais greičiais, laivo plaukimo nuotolis smarkiai didėjo, tad laivas galėjo baražuoti ir didesniu atstumu, pvz., 10 mazgų greičiu galėjo nuplaukti iki 4000 mylių (tokiu mažu greičiau laivai plaukdavo, jei reikdavo juos pergabenti ar ilgesnį laiką tekdavo patruliuoti jūroje. 14 mazgų greičiu plaukimo nuotolis jau sumažėdavo iki 2500 jūrmylių, o 19 mazgų greičiu nuotolis jau būdavo apie 1900 jūrmylių.

Laivo perkrovimas ir atsparumas jūroms

Dar kuriant laivus, konstruktoriai jau numatė, kad kils didelės problemos dėl jų perkrovimo ginkluote, kad laivai bus užliejami, esant dideliam banguotumui. Kad atsirastų bent dalinė apsauga nuo užliejimo, buvo numatyti gana sudėtingos konstrukcijos falšbortai, kurie nukreiptų bangas į šonus ir bent dalinai apsaugotų laivo denius nuo užliedinėjimo vandeniu. Tačiau gamyklose šių konstrukcijų išsyk buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad tiesiog nėra kuo lankstyti ir pjaustyti metalą, išgaunant tokius vandenį nukreipiančius srautus. Taigi, netgi dalinė apsauga nuo bangų laive neatsirado. Dėl šios priežasties laivai liko tinkami tik uždaroms jūroms, o vandenynuose - tiktai ramiam orui.

Atitinkamai, Tolimuosiuose Rytuose šie laivai buvo skirti sienos apsaugos (KGB) daliniams, kurie išplaukdavo tik ramiais orais, nes užsiimdinėjo ne kova su priešais, o tik Japonijos žvejų gaudymu SSRS ekonominės zonos vandenyse. Žvejai išplaukdavo tik ramiu oru, tad ir Griša laivams tada nebūdavo problemų.

Griša laivų modifikacijos

Iš viso buvo pastatyti 88 Griša klasės laivai, paskutinis pastatytas 1994, t.y., laivas serijiniu būdu buvo gaminamas net 30 metų, tiesa, paskiras versijas laikas nuo laiko modernizuojant. Iš viso yra žinomos 5 pagrindinės Griša klasės versijos:

• Griša I - pastatyta 12 laivų, statyti nuo 1970 iki 1974. Faktiškai naudoti kaip bandomoji serija, iš ginkluotės išimti 1979.
• Griša II - pastatyta 17 laivų, skirti pasienių patruliavimui, laivai skirti pasienio kariuomenei (KGB), naudoti Tolimuosiuose Rytuose. Skyrėsi ginkluote - turėjo antrą, didesnį pabūklą vietoje raketinės sistemos. Vėliau, subyrėjus SSRS, dalis perduota Ukrainai. Būdavo naudojami be ginkluotės, skirtos kovai su povandeniniais laivais, todėl lengvesni, kiek geriau atlaikantys stiprų bangavimą.
• Griša III - pastatyta apie 30-40 laivų, einamiausias modelis, kuris su nežymiomis modifikacijomis buvo pradėtas statyti nuo 1976, o masiškai - nuo 1982. Laive įrengtas modernesnis 30mm automatinis pabūklas, nuotolinio valdymo torpedos, Strela-3 zenitinės raketos ir pan.. Tokio tipo laivai buvo ir lietuviški Žemaitis ir Aukštaitis.
• Griša IV - pavienis bandomasis laivas, kuriame didelė dalis kitos ginkluotės buvo pašalinta ir vieoje jos įrengta priešlėktuvinės gynybos sistema Tor/Gauntlet. Nors priešlėktuvinė gynyba dėl to pasidarė daug geresnė, laivas nepavyko ir serijinė gamyba nebuvo pradėta.
• Griša V - pastatyta 28 laivai (dalis iš jų - modernizuoti Griša III), pabūklas pakeistas į 76mm automatinį pabūklą, tačiau dauguma savybių visiškai atitinka Griša III klasę.
• Parchim 133.1 (Vokietijai skirti) ir 1331M (SSRS skirti) - nuo 1981 metų VDR gaminta Griša versija, kur vietoje turbinos buvo įrengtas trečias dyzelinis variklis. Laivas pasižymėjo mažesniu maksimaliu greičiu, tačiau buvo gerokai ekonomiškesnis, turėjo ilgesnį plaukiojimo laiką (10 parų). 16 laivų pastatyta VDR laivynui, dar 12 SSRS. Visi VDR pastatyti laivai 1992 metais parduoti į Indoneziją, kur 14 iš jų naudojami iki šiol. Iš laivų, parduotų į SSRS ar ten pastatytų, yra naudojami 6, likę 6 nurašyti. Lyginant su originaliais Griša laivais, šie buvo kiek mažiau ginkluoti (prarado valdomas priešlėktuvines raketas), vietoje didelio kiekio besidubliuojančių radarų buvo apjungta, integruota sistema. Laivas pasižymėjo didesniu plūdrumu (keliasdešimčia tonų sumažinta leistina vandentalpa), todėl geriau tiko vandenynams, bet kitą vertus, dėl daug silpnesnės priešlėktuvinės sistemos pasidarė netinkamas savarankiškiems veiksmams didesniu nuotoliu nuo kranto. Vokiški laivai buvo kardinaliai kokybiškesni, todėl nepaisant silpnesnės ginkluotės, Rusijoje iki šiol vertinami žymiai geriau, kaip esą amžini ir negendantys.
• Kapitan Pattimura class - nuo 2005 metų radikaliai atnaujintos, modernizuotos Indonezijos naudojamos laivų versijos, kur varikliai buvo pakeisti į modernesnius vakarietiškus, pakeista didelė dalis ginkluotės (pvz., įtaisyti amerikietiški torpedų aparatai), pakeista elektronika, priešlėktuviniai pabūklai ir t.t.. Pagal ekspertų vertinimus, Indonezija modernizavimui išleido gerokai daugiau pinigų, nei jai kainavo pats šių laivų pirkimas, tad šiuos laivus galima laikyti atskira laivų klase.

Šiuo metu Griša klasės laivai vis dar naudojami Rusijoje, iš jų yra 20 Griša III ir 28 Griša V, t.y., sumoje 48 laivai, iš kurių 22 aktyvioje tarnyboje, plius 6 Parchim laivai. Naudojami laivai nežymiai modernizuoti, daugiausiai pakeistos kai kurios elektroninės, ryšio sistemos, radarai. Tai vis dar vienas iš plačiausiai Rusijoje naudojamų karo laivų.

Dėl milžiniško ginkluotės kiekio Griša tipo laivai buvo smarkiai perkrauti, plūdrumo atsarga gana ribota. Todėl laivai prastai tinkami vandenynams, kur būna didelės bangos. Esant bent kiek didesniam banguotumui, visa priekinė laivo dalis yra užliejama, todėl laivas sunkiai aptarnaujamas plaukiojimo metu. Todėl Rusijos karinis jūrų laivynas atsisakė šių laivų Tolimuosiuose rytuose ar Arktyje, o vandenynuose šiuos laivus eksploatuoti bandė tik pasienio kariuomenė (KGB), kuri naudojo palengvintas modifikacijas, neskirtas kovai su povandeniniais laivais. Net ir šių palengvintų modifikacijų vėliau atsisakyta, subyrėjus SSRS, jos buvo perduotos Ukrainai.

Standartinė laivo įgula buvo gana didelė, tai buvo susiję su sąlyginai mažu įvairių sistemų automatizavimu ir kartu labai dideliu ginkluotės sistemų skaičiumi. Iš viso sovietinėje sistemoje Griša I įgula buvo 9 karininkai, 12 mičmanų (žemesnio rango karininkų) ir 62 jūreiviai (įskaitant viršilas). Griša III įgula buvo netgi dar truputį didesnė - 86 žmonės. Lietuvoje naudoti laivai buvo modernizuoti, tad jų įgula buvo kiek mažesnė - 66 žmonės.

Lietuvos fregatos Žemaitis ir Aukštaitis

1992 metais Lietuva už nedidelę kainą įsigijo iš Rusijos dvi Griša klasės korvetes, kurias pervadino fregatomis ir suteikė pavadinimus Aukštaitis ir Žemaitis. Kodėl šie laivai buvo pavadinti fregatomis, iki šiol nelabai aišku. Viena iš versijų - kad kažkas iš vadovybės nusprendė, kad čia bus savarankiški, universalios paskirties laivai, todėl jiems vadintis korvetėmis esąs per žemas lygis.

Abu laivai buvo eksploatuojami apie 16-17 metų, kol vietoje jų buvo įsigyti daug modernesni daniški Flyvefisken klasės laivai.

Lietuvoje naudoti Griša klasės laivai antroje naudojimo pusėje buvo papildomai modernizuoti, įvedant naujesnės klasės ryšio sistemas, pakeičiant variklius į keleriopai ekonomiškesnius, kiek galingesnius ir kartu kelis kartus lengvesnius ir mažesnius švedų gamybos dyzelius. Dėl to laivo plaukimo greitis liko tas pats, tačiau plaukimo nuotolis padidintais greičiais išaugo kone dvigubai, o taip pat apie 2-3 kartus išaugo galima plaukimo trukmė. Nepaisant to, laivai ilgainiui buvo pripažinti prastai tinkamais naudojimui, atsilikusiais.

1981 metų statybos Žemaitis buvo nurašytas 2008 metų spalio 22, o 1979 metų statybos Aukštaitis buvo nurašytas 2009 metų lapkričio 18.

Abu Lietuvoje naudoti Griša klasės laivai buvo statyti Rusijos Zelenodolsko statykloje – 1979 m. ("Aukštaitis") ir 1981 m. ("Žemaitis").