Gintarinė deklaracija

Gintarinė deklaracija, pradžioje dar vadinta lietuvių deklaracija - andai buvo toksai dokumentas ganėtinai gėdingai dabar atrodantis, kurį sukūrė ir pasirašė anokie Jonas Basanavičius, Stasys Šilingas ir Donatas Malinauskas. Tai šioji deklaracija buvo priimta kažkokioje Vilniaus lietuvių draugijojos ir kažkokių žurnalistų susirinkime, kuris pasivadino kaip "Lietuvių Centras" ir 1914 metų Rugpjūčio 17 dieną buvo priimta, paskelbta ir sudeklaruota.

Čia pirmiausiai turim pasakyt, kad dokumentas nors ir atrodytų kažkam gėdingai, bet atspindėjo kai kurias didžialietuvių intencijas atkurti LDK bent jau nedideliais mastais, kad ir moderniau, bet visvien kažkaip. Bet visgi buvo gėdinga, nes subinę Rusijai laižančios nuostatos ten buvo kažkaip išreikštos.

Gėdingasis momentas buvo tai, kad I Pasaulinio karo pradžioje, kai visi laukė, kada ateis Kaizerio kariuomenė, išmuš carinę armiją ir duos Lietuvai laisvės, patys didieji lietuvių tautos vadai ėmė ir pareiškė gilią ištikimybę Rusijos carui. Ir dar prašėsi, kad duotų lietuviams visiems kariaut ir kad Lietuvos ateitis - Rusijos Imperijoje.

Tai dar reikia paminėt, kad kai ta deklaracija buvo rašoma, tai kaip tik Rusijos kariuomenė buvo įsiveržusi į Mažąją Lietuvą, kur kaip tik daugiausiai apsišvietusių lietuvių buvo, iš kur knygnešiai knygas nešė. Ir tenai Rusijos kariuomenė kaip tik degino lietuvių kaimus ir juos naikino.

Vienok visgi čia reikia pasakyt, kad nors ir kokia prisitaikėliška, ta deklaracija visgi įvardino kažkokius ten Lietuvos siekius apjungti Lietuvą į vieną žemę, o gi kita vertus, jei tik Lietuva būtų paskelbus, kad nori nepriklausomybės, tai pagal karo meto tvarką anuos ir sušaudyt galėjo. O dar trečia vertus, kaip tik tada, kad tik bent kažkaip su Vokietija kovot, Rusija pažadėjo nepriklausomybę Lenkijai, tai šioji išsyk ėmė kažką svaigti apie Lietuvą savo sudėtyje, taip kad irgi suktis reikėjo.