Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Fenciklidinas
Fenciklidinas yra dar žinomas, kaip PCP, o daugeliui - ir kaip angel dust arba angelų dulkės - vienas iš smarkiai pagarsėjusių, bet šiais laikais jau primirštų narkotikų. Fenciklidiną chemikai atrado gal dar kokiais 1926, taip kad jis yra iš visai dar senų cheminių junginių, tačiau tik maždaug 1952 pradėtas gaminti kaip vaistukas Sernyl, platintas tokios Parke-Davis kompanijos, nes labai gerai veikė, kaip nuskausminantis, efektyvumu galintis besilyginti net ir su klasikiniu morfijumi.
Vienok labai jau greitai paaiškėjo, kad tas PCP sukelia visokias haliucinacijas, psichozes ir sužadinimus, nuo kurių pacientai po operacijos kartais ne tai kad nusišnekinėdavo ir kliedėdavo, bet ir imdavo blaškytis po palatą, pakol jų žarnos neišvirsdavo, jie patys savose žarnose nesusipainiodavo ir nenukeliaudavo atgal į operacinę. Tai dėl tokių neigiamų efektų fenciklidinas labai greitai iš operacinės praktikos dingo.
PCP - legendarinis narkotikas
Užtat jį gana greitai atrado visokie hipiai, kurie pradėjo juo svaigintis visokiais kitokiais būdais - dažniau panašiai, kaip kokiu kokainu, miltukus uostydami. Visgi lūžis įvyko jau tais laikais, kai visur ėmė plisti disco stilius - anuomet kažkas atrado, kad fenciklidinas tirpsta vandenyje ir galima labai patogiai jį vartot: paprasčiausiai į jo tirpalą cigaretės galiuką truputį kyštelt, o paskui jau tiesiog rūkyt. Tai kadangi kvapo neturėjo, kadangi nebrangus buvo, o per smegenis kirsdavo taip, kad maža nepasirodytų, o dar ir ganėtinai nemenka dalim galėjo pakeisti heroiną, tai tarp visokių narkomanų smarkiai paplito.
Labiausiai fenciklidinas pagarsėjo dėl savo kai kurių labai įdomių efektų psichikai kombinacijos: nuo aplinkos neskiriamos haliucinacijos, psichotiniai reiškiniai, paranoidinės idėjos kartu su energijos antplūdžiu ir labai dideliu pasitikėjimo savimi jausmu duodavo savotišką rezultatą - apsirūkę veikėjai įtardinėdavo visus aplinkinius įvairiu blogiu, o kartu jausdavosi supermenais ir lįsdavo į konfliktus netgi smarkiai labiau, nei tie, kas apsinešę nuo kokaino. Ir dar negana to, dėl stipraus raumenų tonuso anie PCP vartotojai išties ir galėdavo veikti vos ne kaip supermenai. Ir negana to, dėl totalinio nuskausminimo, nejausdavo jokių sužeidimų.
Žodžiu, pasitaikydavo taip, kad nuo angelų dulkių apsinešę pridūrkai lakstydavo kartais gatvėmis, daužydami ką papuola ir varydami žmonėms siaubą. Ir būdavo realių atvejų, kai koks nuo PCP apsinešęs supermenas vienas pats apversdavo policijos mašiną su joje sėdinčiais policininkais ar būdamas surakintas antrankiais, tuos antrankius tiesiog sulaužydavo. Aišku, belaužydamas antrankius, kartais koks durnius ir rankas sau susilaužydavo, nes dažnai kaulai paaiškėdavo besantys silpnesniais, nei metalas. Bet kai nuskausminimas veikia pilna galia, o pats jautiesi supermenu, tai tie sulaužyti kaulai juk visai nesvarbu.
Tipinės PCP vartotojų baigtys
Taip ar anaip, PCP vartojimo pikas, JAV buvęs apie kokius 1970-1980 metus, jau seniai pasibaigė ir nunyko, tad šito brudo gauti nelabai ir įmanoma. Nunyko tas reikalas dėl kelių priežasčių:
- Fenciklidino apsivartoję ir didvyriais pasijutę veikėjai kraštutinai dažnai pakliūna į visokius nelaimingus atsitikimus, ypač apsirūkę labiau, nei reikia. Tiek dažnai, kad tas pavadinimas - "angel dust", kaip sako, reiškia ne kad vartotojai angelais jaučiasi, o kad jie su angelais bendraut iškeliauja. Kadangi visokie PCP tirpalai ir pan. pasižymi labai nestabiliomis koncentracijomis, tai per didelės dozės būdavo kraštutinai dažnos. Atitinkamai - ir visokių nelaimingų atstikimų nesaikingai daug. Kai kuriais skaičiavimais, maždaug vienas iš 20 pavartojimų baigdavosi ligoninėje ar išvis lavoninėje.
- Kadangi nuo PCP labai tipiškai kyla stipri amnezija - vartotojas neatsimena nei kaifo, kurį gal ir jautė, nei tų nesąmonių, kurias išdarinėjo pats ar kurias darė jo narkomaniški draugai. Tai labai padeda PCP vartotojams vėl ir vėl vartoti jį. Kitaip tariant, vieną kartą pakliuvęs į nelaimingą atsitikimą ir išgyvenęs traumatologiniame, PCP vartotojas nieko neatsimena ir nutaria, kad čia gal šiaip kažkas jam kažką padarė, o ne kad jis pats sugalvojo savo magiškomis galiomis autobusus gatvėje stabdyt. Tai ir vėl pavartoja, ir vėl pakliūna į kokį nors atsitikimą. Taip kad baigtis būna galų gale patikima.
- Dėl jau minėtos amnezijos, labai neretai būdavo, kad pavartoję PCP, pacientai užmiršdavo, kad pavartojo ir dar kartą pavartodavo. O tada vėl užmiršdavo ir vėl pavartodavo. Taip perdozuodavo iki tiek, kad ir numirdavo, gavę kelis kartus daugiau, nei reikia. Tai čia irgi toksai rezultatas aiškus.
- Dėl sukeliamų stiprių lomkių ir dusinančio išsekimo fenciklidinas padeda vartotojams greitai persimesti prie heroino, ypač dar kombinacijose su kitais stimuliatoriais ir numirti natūralesniu narkomaniško nusibaigimo dėl perdozavimų, išsekimo ir visokių ligų būdu, o ne užsimušant nenatūraliuoju būdu. O heroinas ir šiaip pribaigia savo vartotojus, o jei tie su stimuliantais vartoja, tai pribaigia labai sparčiai.
- Nuo PCP susidaro tos pačios Olney vakuolės, kuriomis ir nuolatiniai ketamino vartotojai pasižymi. Žmogiškai kalbant, smegenyse ima rastis burbuliukai, kitaip tariant, tiesiog fiziškai žmogus gana greitai tampa silpnapročiu degeneratu, kuris net neatsimena, ką jis ten tokio vartodavo ir koks jo vardas. Tokie gyvais likę zombiai kitiems narkomanams tampa puikiu signalu, kad geriau šito dalyko vengti.
- Galų gale, ir visokie pogrindžio gamintojai yra atradę paprasčiau gaminamų, pigesnių ir dar greičiau užsodinančių ant sistemos preparatų, taip kad niekam tai nerūpi.
Žodžiu, kad per daug nekalbėt, tai čia paprastai: PCP šiais laikais nepopuliarus ir nemėgstamas, nes labai jau dažnai jo vartotojai užsimuša arba palieka besmegeniais, o ir šiaip jo tiesiog neliko. Todėl čia jį aprašome tiesiog istoriniais-pažintiniais tikslais.
| ||
| Opioidai: | ||
| Psichodelikai: | ||
| Stimuliantai: | ||
| Kiti visokie: | ||
| Dar skaitinių: | ||