Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Durnių laivas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
19 eilutė: 19 eilutė:


Panašių fantastinių pasakojimų apie didingą Petkevičiaus didybę prikaišiota visa knyga.
Panašių fantastinių pasakojimų apie didingą Petkevičiaus didybę prikaišiota visa knyga.
O dar rašo, kad čia būtent jis nutarė atleisti ir išvaryti iš Lietuvos garsųjį [[antrasis sekretorių]] - tą patį [[bananų balius|bananų balių]] surengusį [[Nikolajus Mitkinas|Nikolajų Mitkiną]].




35 eilutė: 39 eilutė:
* [[Marcelijus Martinaitis]] šiaip lyg tarp kito išvadintas - parašė Petkevičius, kad anas apie [[Kukutis|Kukutį]] rašė, o paskui pasakė, kad kukutis pavirto į kakutį ir Martinaitis šūdą suvalgė.
* [[Marcelijus Martinaitis]] šiaip lyg tarp kito išvadintas - parašė Petkevičius, kad anas apie [[Kukutis|Kukutį]] rašė, o paskui pasakė, kad kukutis pavirto į kakutį ir Martinaitis šūdą suvalgė.
* [[Antanas Terleckas]] aprašomas kaip apgailėtinas, niekam nevykęs ir dar kažkokias bandeles vogęs.
* [[Antanas Terleckas]] aprašomas kaip apgailėtinas, niekam nevykęs ir dar kažkokias bandeles vogęs.
* [[Algimantas Andreika]], vienas iš pačių sąžiningiausių disidentų, visą gyvenimą atvirai ėjęs prieš komunistinę valdžią ir už tikėjimo laisvę, daug kartų kalintas ir kankintas [[KGB]], knygoje išvadintas samdomu provokatoriumi - Petkevičius ten dar džiaugiasi, kaip per bananų balių Andreiką sumušė kareiviai.
* [[Bronius Genzelis]] minimas kaip nevykėlis, kuris isterikavo, kad negavo [[Pakruojis|Pakruojyje]] kažkokio [[komsomolas|komsomolo]] posto, o Petkevičius tą Bronių genzelį auklėja ir moko filosofijos ir komunistinio cnetralizmo bei [[Tarybų valdžia|Tarybų valdžios]] pagrindų.
* [[Vytautas Radžvilas]] minimas kaip neūžauga, turintis [[Napoleono kompleksas|Napoleono kompleksą]]
* [[Algirdas Kaušpėdas]] minimas kaip kuriantis daineles (taip ir parašyta - "dainelės"), kurios jokios [[prasmė|prasmės]] neturi, nes nėra tenai netgi [[tekstas|teksto]]. Dar Petkevičius pasakoja, kad esą žmonės labai piktinosi Kaušpėdu.
* [[Artūras Skučas]] pateikiamas kaip [[psichikos ligonis]], kuris gydėsi [[Naujoji Vilnia|Naujojoje Vilnioje]]
* [[Tomas Venclova]] aprašytas kaip šiaip nevykėlis, kuris dar ir žydas, o jau todėl viskas su juo prastai. Ir tik Petkevičius jį išgelbėjęs kaidaise nuo kažkokios bausmės, kuri būtų buvusi teisinga, nes labai teisingai [[KGB]] viską tenai tyrė.
* [[Eduardas Eismuntas]], vietinio [[KGB]] vadas, aprašomas, kaip Landsbergio globėjas, kurį galų gale Petkevičius nugalėjo ir privertė kažkaip dingti. Petkevičius dar ten piktinasi, kaip ten tas Eismuntas toksai prastas, nes tokiai svarbiai įstaigai vadovauja, su kuria tiek daug dar gero galima nuveikti.




[[Category:Knygos]]
[[Category:Knygos]]

17:30, 28 spalio 2018 versija

Varguolių biblija – šventa ir nekvestionuojama varguolių, runkelių, teisibės ieškotojų, kairuolių ir kitų dibilų laikoma šventaknygė, parašyta tūlo stribo Vytauto Petkevičiaus, pavadinimu Durnių laivas. Kadaise dėl šmeižimų išmesta iš knygynų. Jei trumpai - pora šimtų puslapių, kuriuose visi Sąjūdžio dalyviai, o ir išvis visi yra apipilami purvais, o tik pats Vytautas Petkevičius pasirodo švytintis kaip kokia nekalta mergelė.

Pramanais Pipediją 100 kartų lenkiantis, visiškas durnystes ir skiedalus skleidžiantis „Durnių laivas“ Lietuvoje parduodamų knygų tiražų mąstu tapo bestseleriu, o, bet, tačiau nėra kuo tuo džiaugtis, kad tokios rašliavos ant Lietuvėlės turi nemažą skaičių gerbėjų, tiesiogiai proporcingą tikrų Lietuvoje esančių durnių skaičiui.

Vienok gal kada kažkas ir Pipediją išleis ant popieriaus, tai durniai irgi skaitys ir tikės, nes juk netikri faktai bei kliedesiai visada susilaukia populiarumo.


Durnių laivo turinys

Iš esmės, visą knygą paskaitę, galime visą jos turinį suvesti į vieną ilg1 ir labai 5vairiais pavidalais vis transformuojamą ir kartojamą sakinį:

"Aš, Vytautas Petkevičius, toksai protingas, atkūriau Lietuvai nepriklausomybę, o aplinkui mane vieni durniai, kurie prašinėjo manęs, kad aš tą nepriklausomybę atkurčiau, o kiti žmonės, dauguma - tai išvis idiotai, kuriems geriau jau būčiau tos nepriklausomybės nedavęs!"

Visa knyga ir yra apie tai - kaip Vytautas Petkevičius sąjūdį sukūrė, kaip visi Sąjūdžio veikėjai iš jo prašinėjo leidimo ką nors daryti, kaip jis vsus sprnedimus priimdavo, kaip visi buvo niekam tikę, nevykę ir taip toliau, ir kaip jis vienas viską vis išgelbėavo, ir jei ne jo nurodymai, tai viskas būtų blogai pasibaigę visiems.

Neįtikėtinu narcisizmu persunkta knyga, susidedanti iš užmaskuotų didybės kliedesių. Be viso to, viskas dar atmiežta kruva aiškinimų apie žydus, kur visi aplinkui esantys su žydais vis kažkaip susiejami.

O dar Vytautas Petkevičius rašė, kad bananų balius buvo tik kažkokių Antano Terlecko nesąmonė, kur buvo provokatoriai, o nekalti kareiviai tik traukė žmones, o žmonės jų neklausė ir vėl rengė provokavimus. O paskui Vytautas Petkevičius mobiliu telefonu paskambino VRM ministrui Marijonui Misiukoniui ir liepė nutraukti jam kareivių siautėjimą ir tas pakluso ir nutraukė.

Čia, beje, mes neminėsime to, kad tais laikais mobilūs telefonai nei Lietuvoje konkrečiai, nei SSRS bendrai tiesiog neegzistavo, nes net nebuvo bazinių stočių, kurios jų signalą perduotų.

Panašių fantastinių pasakojimų apie didingą Petkevičiaus didybę prikaišiota visa knyga.


O dar rašo, kad čia būtent jis nutarė atleisti ir išvaryti iš Lietuvos garsųjį antrasis sekretorių - tą patį bananų balių surengusį Nikolajų Mitkiną.


Durnių laive minimi asmenys

Durnių laivas visgi yra savaip įdomus - matosi, kad nors ir apimtas nevaldomos didybės bei paniekos visiems kitiems, Vytautas Petkevičius kad ir nesuvokiamai iškreiptai, kad ir pereidamas į fantazavimus, melavimus ir nusišnekėjimus, bet visgi savaip nuoširdžiai pasakoja apie visus, kiekvieną apipildamas kibirėliu skystų triedalų.

Štai kokių personų ten paminėta, apie kiekvieną vis kažką suvemiant, kartais taikliau pataikant, o kartais tiesiog šiaip pavarant:

  • Algirdas Brazauskas knygoje vis nusakomas kaip kažkoks nieko negebantis bevalis, o vienoje vietoje netgi pavadimamas šūdu su rankena. Petkevičius pasakoja, kaip tiktai jo dėka Brazauskas gavo žmonių palaikymą.
  • Vytautas Landsbergis gauna itin daug dėmesio - vadinamas išvis kuo papuola, pripasakojama istorijų apie tai, kaip jis, dar būdamas moksleiviu, pats organizavo kažkokį KGB.
  • Algimantas Čekuolis vadinamas kadriniu KGB papulkininkiu, Petkevičius aiškina, kad paskui iš piktumo, taip pavadintas, Čekuolis paskui jį Gimtąjame krašte apšmeižęs ir pavadinęs stribu, o dar turėjęs esą Zim mašiną, kurioje buvo įrengęs pervežamą viešnamį, kurį vairuodavo, apsivilkęs milicijos uniforma.
  • Arvydas Juozaitis nupasakojamas kaip kažkoks visiškai nieko negebantis savimyla, kuris išdrįso ant savo namo pasikabinti trispalvę.
  • Romualdas Ozolas nupasakojamas, kaip šnekantis neaišku ką - knygoje dar nuostabus pasakojimas, kur Petkevičius sakosi, išbraukęs iš Ozolo kalbos visus žodžius, kurių nesuprato, o tada nieko iš tos kalbos neliko. Petkevičiaus reakcija čia nuostabi - jis nepamato, kad išbraukė visus nesuprantamus žodžius - jis galvoja, kad čia su Ozolu kažkas negerai. Dar paskui Petkevičius pasakoja, kad Ozolas buvo psichinis ligonis.
  • Zigmas Vaišvila išvis nupasakojamas mažybiškai, kaip mažas berniukas, bet kartu Petkevičius pasakoja kaip Vaišvila vis vaikščiojo į KGB pranešinėti apie viską. Dar pasakoja, kaip pas Marijoną Misiukonį Vaišvila prisigėrė ir apsimyžo.
  • Vitas Tomkus nupasakotas irgi kaip KGB agentas, bet dar pridėta istorija, kaip anas vogęs iš kitų mokinių uniformas, kurias paskui kažkur parduodavo, o pinigus pralošdavo azartiniuose lošimuose, o jau paskui jį užverbavo KGB.
  • Justinas Marcinkevičius pateikiamas kaip visiškas prisitaikėlis, kuriam svarbu tik buvo būti svarbiausiųjų sąrašuose. Dar Petkevičius parašė, kad Justinas Marcinkevičius prašė jo leidimo mišias bažnyčioje už mirusį tėvą laikyt.
  • Marcelijus Martinaitis šiaip lyg tarp kito išvadintas - parašė Petkevičius, kad anas apie Kukutį rašė, o paskui pasakė, kad kukutis pavirto į kakutį ir Martinaitis šūdą suvalgė.
  • Antanas Terleckas aprašomas kaip apgailėtinas, niekam nevykęs ir dar kažkokias bandeles vogęs.
  • Algimantas Andreika, vienas iš pačių sąžiningiausių disidentų, visą gyvenimą atvirai ėjęs prieš komunistinę valdžią ir už tikėjimo laisvę, daug kartų kalintas ir kankintas KGB, knygoje išvadintas samdomu provokatoriumi - Petkevičius ten dar džiaugiasi, kaip per bananų balių Andreiką sumušė kareiviai.
  • Bronius Genzelis minimas kaip nevykėlis, kuris isterikavo, kad negavo Pakruojyje kažkokio komsomolo posto, o Petkevičius tą Bronių genzelį auklėja ir moko filosofijos ir komunistinio cnetralizmo bei Tarybų valdžios pagrindų.
  • Vytautas Radžvilas minimas kaip neūžauga, turintis Napoleono kompleksą
  • Algirdas Kaušpėdas minimas kaip kuriantis daineles (taip ir parašyta - "dainelės"), kurios jokios prasmės neturi, nes nėra tenai netgi teksto. Dar Petkevičius pasakoja, kad esą žmonės labai piktinosi Kaušpėdu.
  • Artūras Skučas pateikiamas kaip psichikos ligonis, kuris gydėsi Naujojoje Vilnioje
  • Tomas Venclova aprašytas kaip šiaip nevykėlis, kuris dar ir žydas, o jau todėl viskas su juo prastai. Ir tik Petkevičius jį išgelbėjęs kaidaise nuo kažkokios bausmės, kuri būtų buvusi teisinga, nes labai teisingai KGB viską tenai tyrė.
  • Eduardas Eismuntas, vietinio KGB vadas, aprašomas, kaip Landsbergio globėjas, kurį galų gale Petkevičius nugalėjo ir privertė kažkaip dingti. Petkevičius dar ten piktinasi, kaip ten tas Eismuntas toksai prastas, nes tokiai svarbiai įstaigai vadovauja, su kuria tiek daug dar gero galima nuveikti.