Durnių laivas

Varguolių biblija – šventa ir nekvestionuojama varguolių, runkelių, teisibės ieškotojų, kairuolių ir kitų dibilų laikoma šventaknygė, parašyta tūlo stribo Vytauto Petkevičiaus, pavadinimu Durnių laivas. Kadaise dėl šmeižimų išmesta iš knygynų.

Pramanais Pipediją 100 kartų lenkiantis, visiškas durnystes ir skiedalus skleidžiantis „Durnių laivas“ Lietuvoje parduodamų knygų tiražų mąstu tapo bestseleriu, o, bet, tačiau nėra kuo tuo džiaugtis, kad tokios rašliavos ant Lietuvėlės turi nemažą skaičių gerbėjų, proporcingą tikrų durnių skaičiui.

Vienok gal kada kažkas ir Pipediją išleis ant popieriaus, tai durniai irgi skaitys ir tikės, nes juk netikri faktai bei kliedesiai visada susilaukia populiarumo.

Durnių laivo turinys

Iš esmės, visą knygą paskaitę, galime visą jos turinį suvesti į vieną ilg1 ir labai 5vairiais pavidalais vis transformuojamą ir kartojamą sakinį:

"Aš, Vytautas Petkevičius, toksai protingas, atkūriau Lietuvai nepriklausomybę, o aplinkui mane vieni durniai, kurie prašinėjo manęs, kad aš tą nepriklausomybę atkurčiau, o kiti žmonės, dauguma - tai išvis idiotai, kuriems geriau jau būčiau tos nepriklausomybės nedavęs!"

Visa knyga ir yra apie tai - kaip Vytautas Petkevičius sąjūdį sukūrė, kaip visi Sąjūdžio veikėjai iš jo prašinėjo leidimo ką nors daryti, kaip jis vsus sprnedimus priimdavo, kaip visi buvo niekam tikę, nevykę ir taip toliau, ir kaip jis vienas viską vis išgelbėavo, ir jei ne jo nurodymai, tai viskas būtų blogai pasibaigę visiems.

Neįtikėtinu narcisizmu persunkta knyga, susidedanti iš užmaskuotų didybės kliedesių. Be viso to, viskas dar atmiežta kruva aiškinimų apie žydus, kur visi aplinkui esantys su žydais vis kažkaip susiejami.

Durnių laive minimi asmenys

Durnių laivas visgi yra savaip įdomus - matosi, kad nors ir apimtas nevaldomos didybės bei paniekos visiems kitiems, Vytautas Petkevičius kad ir nesuvokiamai iškreiptai, kad ir pereidamas į fantazavimus, melavimus ir nusišnekėjimus, bet visgi savaip nuoširdžiai pasakoja apie visus, kiekvieną apipildamas kibirėliu skystų triedalų.

Štai kokių personų ten paminėta, apie kiekvieną vis kažką suvemiant, kartais taikliau pataikant, o kartais tiesiog šiaip pavarant:

• Algirdas Brazauskas knygoje vis nusakomas kaip kažkoks nieko negebantis bevalis, o vienoje vietoje netgi pavadimamas šūdu su rankena. Petkevičius pasakoja, kaip tiktai jo dėka Brazauskas gavo žmonių palaikymą.
• Vytautas Landsbergis gauna itin daug dėmesio - vadinamas išvis kuo papuola, pripasakojama istorijų apie tai, kaip jis, dar būdamas moksleiviu, pats organizavo kažkokį KGB.
• Algimantas Čekuolis vadinamas kadriniu KGB papulkininkiu, Petkevičius aiškina, kad paskui iš piktumo, taip pavadintas, Čekuolis paskui jį Gimtąjame krašte apšmeižęs ir pavadinęs stribu, o dar turėjęs esą Zim mašiną, kurioje buvo įrengęs pervežamą viešnamį, kurį vairuodavo, apsivilkęs milicijos uniforma.
• Arvydas Juozaitis nupasakojamas kaip kažkoks visiškai nieko negebantis savimyla, kuris išdrįso ant savo namo pasikabinti trispalvę.
• Romualdas Ozolas nupasakojamas, kaip šnekantis neaišku ką - knygoje dar nuostabus pasakojimas, kur Petkevičius sakosi, išbraukęs iš Ozolo kalbos visus žodžius, kurių nesuprato, o tada nieko iš tos kalbos neliko. Petkevičiaus reakcija čia nuostabi - jis nepamato, kad išbraukė visus nesuprantamus žodžius - jis galvoja, kad čia su Ozolu kažkas negerai. Dar paskui Petkevičius pasakoja, kad Ozolas buvo psichinis ligonis.
• Zigmas Vaišvila išvis nupasakojamas mažybiškai, kaip mažas berniukas, bet kartu Petkevičius pasakoja kaip Vaišvila vis vaikščiojo į KGB pranešinėti apie viską. Dar pasakoja, kaip pas Marijoną Misiukonį Vaišvila prisigėrė ir apsimyžo.
• Vitas Tomkus nupasakotas irgi kaip KGB agentas, bet dar pridėta istorija, kaip anas vogęs iš kitų mokinių uniformas, kurias paskui kažkur parduodavo, o pinigus pralošdavo azartiniuose lošimuose, o jau paskui jį užverbavo KGB.