Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Darius ir Girėnas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Darius ir Girėnas ant dešimties litų banknoto. Nežinia, kas iš jų kas, nes abu atrodo kaip dvyniai, bet tai kad jau tikrai verti daugiau, nei kažkokių triejų euriukų.

Darius ir Girėnas - o jei tiksliau, tai Steponas Darius ir Stasys Girėnas - du lietuvių lakūnai, emigrantai, ilgą laiką gyvenę JAV, ten pakliuvę į aviaciją ir skraidę lėktuvais, paskui susipažinę ir pradėję bendrą projektą - Lituanica. Šis projektas turėjo būti bene tolimiausiu lėktuvo skrydžiu be nusileidimo, iš pat Niujorko į Kauną.

Į orą pakilę 1933 metų liepos 15 dieną, skrydis turėjo tęstis apie dvi paras. Nusileisti Lituanica turėjo apie 2-3 valandą nakties, liepos 17 dieną, tačiau Kauno nepasiekė. Kaip paskui paaiškėjo, maždaug 0 valandų 36 minutės Berlyno laiku, Soldino apylinkėse, rytinėje Vokietijos dalyje, lėktuvas sudužo.

Kaip parodė tyrimas, Dariaus ir Girėno lėktuvas Lituanica naktį ir didelės audros metu užkliuvo už medžių viršūnių. Pagal viską, audros metu, naktį lakūnai tiesiog negalėjo pamatyti, kokiame aukštyje jie skrenda, o tuo tarpu prietaisai nebuvo pakankamai tikslūs. Galingų žibintų, kurie per audrą leistų apšviesti žemę iš didesnio nuotolio, lėktuvas irgi neturėjo.

Katastrofos priežastys buvo detaliai išsiaiškintos (kiek įmanoma buvo tais laikais, kai nebuvo juodųjų dėžių), tačiau tam tikra dalimi liko spėlionių. Dvi pagrindinės versijos buvo labai artimos viena kitai:

  • Pagrindinė versija - kad dėl audros lakūnai negalėjo nustatyti skrydžio aukščio virš žemės ir kabino ant netolimo kalno buvusių medžių viršūnes.
  • Antra versija buvo, kad lakūnai bandė įvykdyti avarinį nusileidimą, nes audros metu liūtis buvo tokia stipri, kad lėktuvas negalėjo palaikyti tinkamo skrydžio aukščio.

Abiem atvejais lėktuvas kabino medžių viršūnes ir nukrito. Kuri versija labiau patikima - taip ir liko neaišku. Šakninė šių problemų priežastis matomai buvo labai didelis prietaisų trūkumas lėktuve. Nepratę prie didelio nuotolio skrydžių, Darius ir Girėnas neįvertino, kiek būtini bus tokie prietaisai, kaip radijo kompasas ar autopilotas. Dėl to lakūnų pervargimas turėjo būti kraštutinai per didelis, o galimybė orientuotis ir nustatyti savo vietą - audros metu sumažėjusi beveik iki nulio.

Viena iš to meto versijų teigė, kad lakūnai, orientuodamiesi audros metu, galėjo apsirikti bent keliais šimtais kilometrų ir netgi manyti, kad leidžiasi Kauno oro uoste. Ieškodami oro uosto šviesų, lakūnai banė nusileisti žemiau debesų, bet kadangi audros debesys buvo pernelyg žemi, tai ir kabino medžių viršūnes vietovėje, kur jokio oro uosto nebuvo nei pėdsakų.

Po katastrofos labai aktyviai gandus apie lakūnų žūtį pradėjo skleisti Rusija bei vietiniai Lietuvos komunistai. Būtent komunistinė propaganda ir sugalvojo mitinius, taip ir neidentifikuotus liudininkus, kurie atseit matė kulkų skyles ir panašiai (beje, tam tikros skylės turėjo būti pramuštos bakuose, kad išleistų benziną). Vėliau, po Lietuvos okupacijos ir aneksijos Rusija pradėjo skleisti dar vieną versiją - kad esą lėktuvas skrido virš nacių konclagerio, kuriame buvo slapta laikomi mirtininkai, todėl ir buvo numuštas. Reikalas gi tik tas, kad tuo metu dar nei vieno konclagerio Vokietija neturėjo ir netgi Niurnbergo rasiniai įstatymai dar nebuvo priimti.

Kiek vėliau buvo dar vienas skrydis, jau sėkmingas - Feliksas Vaitkus lėktuvu Lituanica II perskrido Atlanto vandenyną ir sėkmingai nusileido Kaune. Taigi, čia buvo dar vienas įdomus momentas: sovietinė propaganda pagal visas galimybes stengėsi nutylėti antrą skrydį, nes pirmasis, katastrofinis - buvo kaip pasakojimas apie Lietuvos nesėkmę, kai antrasis - apie Lietuvos sėkmę.

Taip ar kitaip, Steponas Darius ir Stasys Girėnas liko įrašytais į istoriją kaip Lietuvos didvyriai. Tarp kitko, jų garbei, pagal jų pavardes, labai išpopuliarėjo du vyriški vardai - Darius ir Girėnas.