Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Žydai

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Zydai)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną.

Įtariame, kad tai - mažų mažiausiai gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra.
Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Henrikas Himleris puikiai žinojo lietuvių sąsajas su žydais, tad išties šis plakatas ne taip jau ir toli nuo tiesos - būtų tie laikai, tai jau seniai būtume perdirbti į kokias nors žaliavas...

Žydai - anokia Dievo ir pasaulio nuskriausta tauta, gimininga lietuviams ir kadaise gyvenusi Lietuvoje. Tiesą sakant, tuo jie mums čia bene labiausiai įdomūs.


Žydų istorija Lietuvoje

Kaip žinia, iki pat XIX amžiaus antros pusės Vilniaus gyventojų daugumą sudarė žydai - šis miestas netgi buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale, o XIX a. sionistų planuose buvo netgi numatoma Vilnių paversti Naujojo Izraelio - pasaulinės žydų valstybės - sostine. Labai daug žydų buvo ir Kaune, Šiauliuose, Panevėžy ir kituose miestuose bei miesteliuose. Didelę dalį gyventojų žydai sudarė ir mažesnėse gyvenvietėse, kaimuose. Nors tikslių duomenų nėra, bet manoma, kad iki pat XIX amžiaus pabaigos žydai sudarė apie penktadalį (pagal kai kuriuos šaltinius - netgi ketvirtadalį) Lietuvos gyventojų, t.y., gerokai daugiau, nei lenkų. Vėliau nemaža dalis žydų persirašė lietuviais. Žinoma ir tai, kad žydų savanorių kariniai daliniai sudarė didelę dalį Lietuvos nepriklausomybę tarpukary iškovojusios kariuomenės. Ir tik žydų boikoto dėka Vilniaus krašto plebiscitas dėl prisijungimo prie Lenkijos nepavyko. Tad stebėtina, kaip nacių propaganda sugebėjo pasiekti to, kad Lietuvoje įvyktų žydų genocidas.

Žydų populiacija Lietuvoje

Iki pat Holokausto žydų populiacija Lietuvoje patyrė labai keistus, iki šiol nepaaiškinamus pokyčius, dedesne dalimi - spartaus augimo ir mažėjimo periodus. Pavyzdžiui, Vilniaus žydų populiacija sudarė 43,5% 1916 metais ir tik 16,2 1941 metais (II Pasaulinio karo išvakarėse), nors kokių nors žymesnių migracijų, galinčių taip kardinaliai pakeisti procentinę dalį, tiesiog nebuvo. Vienintelė prielaida, paaiškinanti tokius keistus pokyčius - tai masinis žydų persirašymas kitų tautybių piliečiais, pagrindine dalimi - matomai, lietuviais, kurių procentinė dalis nurodytu periodu kito priešingai: 2,6% 1916 metais ir 28,1% 1941 metais. Galima spėti, kad kitais periodais dalis žydų galėjo persirašinėti lenkais, baltarusiais, rusais. Plg. Rusijoje toks procesas vyko labai ilgai ir lig šiol plačiai žinomas.

Turint omeny, kad žydų koncentracija LDK žemėse, o ypač dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo bene didžiausia per visą Rusijos Imperiją ir Europą, galima įtarti, kad maišymosi ir tarpusavio asimiliacijos procesas buvo nepaprastai aktyvus, netgi toks stiprus, kad nemaža dalis litvakų opozicionavo likusius kraštus apėmusiam maskilim sąjūdžiui - būtent dėl jau ir taip vykstančio kraštutinai stipraus maišymosi - perkrikštai Lietuvoje buvo žinomi šimtus metų.

Žydų Mokslo Institutas

Žydų Mokslo Institutas ("Der Yiddisher Visenshaftlicher Institut") ėmė formuotis Vilniuje dar XIXa., kaip Vilniaus Ramailės ješivos mokslinė atsvara. Pilnai institutas pradėjo veikti 1925 metais, o jo valdybos nariais tapo ir tokie įžymūs mokslininkai, kaip Albert Einstein ir Sigmund Freud bei dailininkas Marc Chagall. Institutas deklaravo savo tikslu švietimą, tačiau pagrindinės jo veiklos sritys iki šiol nėra pilnai identifikuotos.

Manoma, kad jis buvo susijęs su žydų kultūrinio identiteto bei santykio su aplinkinėmis tautomis tyrimo, planavimo bei valdymo centru, todėl kai kurių antisemitų identifikuojamas, kaip žydomasonų sąmokslo pasaulinis valdymo centras. Žydų Mokslo Institutas turėjo filialų įvairiose pasaulio vietose, o po Holokausto valdymas persikėlė į buvusį savo filialą Niujorke, kuris ir toliau atlieka pasaulinio žydų mokslo centro funkciją.


Išskirtiniai istorijos faktai apie Lietuvos žydus

Genetinės sąsajos

  • Oksfordo mokslininkai, ištyrę iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos XXa. emigravusių žydų litvakų (aškenazių), lietuvių, latvių, baltarusių ir lenkų šeimų genetinius žemėlapius, nustatė, kad kintamosios indoeuropiečių genų dalies sutapimas tiesiog stebinantis:
  • Lenkijos žydų ir lenkų - 63 proc.
  • Lietuvos žydų ir lietuvių - 89 proc.
  • Latvijos žydų ir latvių - 51 proc.
  • Baltarusijos žydų ir baltarusių - 67 proc.
  • Lenkijos žydų ir lietuvių - 89 proc.
  • Latvijos žydų ir lietuvių - 84 proc.
  • Baltarusijos žydų ir lietuvių - 78 proc.
  • Lenkų ir lietuvių - 64 proc.
  • Latvių ir lietuvių - 61 proc.
  • Baltarusių ir lietuvių - 76 proc.
  • Škotų (kontrolinė grupė) ir žydų - 32 proc.
  • Škotų (kontrolinė grupė) ir lietuvių - 37 proc.
  • Variacijų lygis lietuvių tarpe - 41 proc.
  • Variacijų lygis žydų tarpe - 31 proc.
  • Variacijų lygis lenkų tarpe - 34 proc.
  • Variacijų lygis latvių tarpe - 23 proc.
  • Variacijų lygis baltarusių tarpe - 24 proc.

P. S. Taigi, kai chebra užustalėje įkaitusi skanduoja: "Mūsų dainos skamba - IR SKAMBĖS! Lietuva žydi - IR ŽYDĖS!" Tikram, grynakraujui Lietuvininkui dera trenkti kumščiu į stalą ir autoritetingai pareikšti: "Tik per mano lavoną! Dar negana, kad ji rusėja!" (Šis P. s. dar iš sovietinių laikų. Dabar Lietuva ne rusėja, o palaipsniui Europėja).

Kitaip tariant, pagal tuos anglus gaunasi, kad lietuviai besą žydais[1], o aukštas genetinių variacijų lygis lietuvių tarpe rodo stiprų persimaišymą su kitomis tautomis.

Dar žr.


Visokie šaltiniai beigi nuorodos

Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos irba melo.

  1. British Medical Bulletin, C.O. Carter, 2003, "Mapping genetic disabilities"