Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Zenit

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Štai toksai populiariausias visų laikų Zenit fotoaparatas, kuris sovietiniams piliečiams buvo didelė svajonė, o vakariečiams visokiems tai buvo geležinė šiukšlė.

Zenit - rusiški veidrodiniai fotoaparatai, kuriuos tie gamino dešimtis metų be jokios modernizacijos. Buvo populiarūs SSRS, nes kitų jokių veidrodinių fotoaparatų nebūdavo, o taip pat buvo populiarūs ir Vakaruose, nes kainuodavo pigiau, nei bet kokie patys pigiausi veidrodiniai fotoaparatai, kokie išvis būdavo.

Čia dar jaunesniems turim pasakyti, kad tie fotoaparatai būdavo ne skaitmeniniai, o tiktai juostiniai, taip kad užtaisomi tokia susukta juosta plastmasine, ant kurios šviesai jautrių chemikalijų sluoksnis uždėtas. O norint nuotrauką gaut, tai reikdavo paskui nešti į kokią fotoatelje, kur išryškindavo ir pagamindavo fotografijas.

Dauguma Zenit fotoaparatų būdavo gaminami, panaudojant klaikiai archaiškais būdais jungiamus objektyvus, katrų jungimą sukūrė dar vokiečiai prieš II Pasaulinį karą, po kurio rusai ir išsivežė jų fotoaparatų gamyklas su įrengimais ir visais išradimais. Tai vat tie objektyvų tvirtinimai vadinosi M39 ir M42, o buvo sukurti dar Tarpukaryje. Ir tik jau visai 1985 pasirodė naujesni Zenit fotoaparatai, kuriuose buvo Pentax K jungtis - šie kokiems nors nuo senienų pakvaišusiems fotopsichotikams gal ir tinkami šiais laikais kokiems nors eksperimentams.

Apie kokius 1970 naujas Zenit fotoaparatas Vakarų rinkose kainavo maždaug tiek, kiek 5 metus naudotas Canon ar Nikon, o paskui - ir dar pigiau, nes tie japonai kūrė vis naujus ir tobulesnius modelius, kai tuo tarpu rusai kaip pradėjo populiariausią ir labiausiai vykusį Zenit-E modelį gaminti 1965 metais, taip be pakeitimų jį ir gamino iki pat 1982. Atpažįstamas tasai modelis labai lengvai, pagal aiškiai matomas fotoeksponometro groteles virš objektyvo, kurios turėdavo apšviestumą matuot, o išties dažniausiai tiktai grybaudavo.

Per dešimtis Zenit fotoaparatų gamybos metų Vakaruose atsirado net ir pigios automatinės muilinės, tuo tarpu veidrodiniai fotoaparatai ištobulėjo iki aukštumų - autofokusavimosi, elektroninio juostos jautrumo nustatymo, elektrinio juostos persukimo ir taip toliau. O vat rusiški fotikai keistis nežadėjo, tai teko juos pardavinėti taip pigiai, kad bent kas nors pirktų.

Taip kad čia verta paminėti gal tik dar du Zenit modelius - tai Zenit TTL, katras galų gale 1976 pradėtas gaminti, turėjo įmontuotą fotoeksponometrą viduje, kitaip tariant, matuodavo būtent nuotraukos apšviestumą, o ne belenką, ką papuola. O šiaip buvo tas pats gaidys, kaip ir Zenit-E, tik juodai nudažytas.

Ir jau tik bepradedant byrėti visai SSRS, jau visai 1985 metais, kai visas pasaulis net ir už pigiausias kainas apstojo tuos Zenit fotikus pirkt, sovietai galų gale dasiprotėjo nusipirkti iš japonų Pentax firmos leidimą gamint fotoaparatus su Pentax K jungtimi. Nes jiems tais laikais dašuto, kad rusiškų fotikų Vakaruose niekas neperka dar ir dėl to, kad rusai tegamina vos kelių modelių objektyvus, todėl net pradedantiesiems tai atrodo nerimta, kai fotiką gali nusipirkti, o objektyvo jam - ne.

Tai vat šitie naujesni Zenit fotikai vadinosi Zenit Automat ("Зенит-Автомат") ir kadangi jie būdavo skirti eksportui, tai parduotuvėse jų nebūdavo. O eksportas su jais irgi nenusisekė, tai gavosi taip, kad jų nelabai daug ir teliko. Irgi buvo šūdini, nes nieko gero juose nebuvo - tie patys mechanizmai, kaip ir ankstesnių Zenit, tik vat objektyvų jungtys kitos.

Taip kad visgi nors ir geresni, bet iki Smena ar Lomo fotoaparatų netraukė savo populiarumu nei iš tolo. Nors kita vertus, kaip vienas fotografas sakė, kodėl jam patinka rusiški Zenit: ir negaila, jei vagiai atims, nes šiais laikais tekainuoja keliasdešimt litų, ir kai sunkus gelažinis daiktas, tai su tokiu negaila ir kokiam nors vagiui per galvą užvožt, gerai įsukus už dirželio.