Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!

Tardyvinė diskinezija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tardyvinė diskinezija, dar vadinama kaip vėlyvoji diskinezija, tardinė diskinezė, chroniška diskinezija, lėtinė diskinezija, medikamentinė chorėja ir visaip panašiai - tai toksai sunkiai pagydomas, ilgam arba išvis visam laikui išliekantis sutrikimas, kur žmogus daro nerišlius kompulsyvius judesius, kaip kad kažkokie pasitampymai, grimasos, mirksėjimai, čepsėjimai ir panašiai.

Pagal savo pobūdį tardyvinė diskinezija yra gana tipiška chorėja, kitaip tariant, hiperkinezė, išsivystanti dėl ilgalaikės intoksikacijos neuroleptikais ar kitais dopamino blokatoriais. Būdinga, kad tardyvinė diskinezija išsivysto po ilgalaikio vaistukų vartojimo, o juos nutraukus - neretai dar ir gerokai sustiprėja, išlikdama nuo mėnesio iki daugelio metų.

Kaip kas pasakoja, kad atipiniai neuroleptikai sukelia mažesnę šitos ligos tikimybę, kuo ir skiriasi. Ale kaip kiti tyrimai rodo, tasai skirtumas yra gana saikingas, galimai vos keliasdešimt procentų. Nors kiti sako, kad gal ir didesnis, gal ir 2-3 kartus gali sudaryti.

Svarbu: prie diskinezijų nepriskiriamas tremoras (drebligė), nes šis yra tipiškiausia ekstrapiramidalinio sutrikimo forma, išsivystanti daugumai pacientų. Neuroleptinio tremoro patogenezė, eiga ir pasveikimo tikimybė - analogiški, kaip ir tardyvinės diskinezijos atveju, tačiau kadangi nesukelia pacientui didelių nepatogumų, tai nelaikytina sveikatos sutrikimu.

Vėlyvoji diskinezija taip ar vadinama dėl to, kad išsivysto negreitai - per kelis mėnesius ar netgi metus, kartais netgi pacientams nelabai ir pastebint, kai ūminė diskinezija pacientams nuo tų pačių vaistukų išsivysto labai staigiai ir nemaloniai.


Tardyvinės diskinezijos patogenezė, eiga ir prognozė

Ligos išsivystymas ir patogenezė

Dažniausiai tardyvinė diskinezija išsivysto po kelerių metų antipsichotikų vartojimo, nors būna, kad ir po kelių savaičių ar netgi dienų pastebimi pirmi požymiai. Vienok su neuroleptikų vartojimo trukme šitai koreliuoja labai tiesiogiai:

  • Pas jaunus (iki 30 metų) pacientus tipinė tikimybė susirgti chroniška diskinezija, vartojant tipinius antipsichotikus, pasiskirsto sekančiai:
    • Po 1 metų vartojimo suserga 4 procentai
    • Po 2 metų vartojimo suserga 8 procentai
    • Po 3 metų vartojimo suserga 11 procentų
  • Pas senyvus (virš 50 metų) pacientus tipinė tikimybė susirgti chroniška diskinezija, atatinkamomis sąlygomis pasiskirsto sekančiai:
    • Po 1 metų vartojimo suserga 26 procentai
    • Po 2 metų vartojimo suserga 52 procentai
    • Po 3 metų vartojimo suserga 60 procentų

Čia kaip matome, kuo ilgiau vartoji, tuo labiau tikimybė. Vienok yra ir kitų faktorių, nes tokiuose tyrimuose yra imtas statistinis nuolat gydytų pacientų atvejis. O štai kitos statistikos rodo, kad jei pacientas gydomas su pertraukomis, kur vaistukus tai geria, tai negeria, tai tai diskinezijos tikimybė smarkiai didėja. O priežastis čia tame, kad toji išsivysto, kaip kompensacinė organizmo reakcija į neuroleptikų poveikį, tad jau kai išsivysto truputį, tai paskui stiprėja dar labiau.

Tarp tipiškų ligos eigą apsunkinančių ir išsivystymą skatinančių faktorių paminėtini šie:

Būdingas vienas dalykas: kadangi tardyvinė diskinezija randasi, kaip kompensacinė reakcija į neuroleptikus, tai neuroleptikų vartojimas ją dalinai prislopina. Rezultate, vos apstojus neuroleptikus vartoti, ar tiesiog šiaip sumažinus dozes, simptomatika išryškėja kardinaliai, kartais iki juokingų atvejų, kur žmonės ima griuvinėti ir patys save trankyti, nes rankos ir kojos neklauso.

Chroniškos diskinezijos eiga

Cholinolitikai nepadeda, skirtingai nuo daugelio kitų traukulių. Nes visokie ten galūnių judesiai kyla dėl CNS pažeidimų, o ne dėl periferinės nervų sistemos. Staigus ligos išryškėjimas pasireiškia, sumažinus neuroleptiko dozes, tuo tarpu padidinus jas - susilpnėja.

Būdingos labai įvairios simptomatikos, sudarančios atskirus sindromus, kurios varijuoja ir priklausomai nuo preparato, kuriuo gydoma, ir nuo ligonio:

...Ir taip toliau. Čia kiek visokių judesių būna, tai visokių ir būna. Iš esmės, tardyvinė diskinezija pasireiškia praktiškai visomis hiperkinezijos rūšimis, iš ko labai dažnai galima suprasti, kad pacientas gerai gydytas vaistukais, vos tik į pacientą pažvelgi.

Kai kurie pacientai taip be perstojo muistosi ir vietos neranda, keistus judesius darydami, kad išsyk čia aišku, kad jau paveikti, todėl gydymą jiems reikia pratęsti, kad simptomai susilpnėtų. Nes kaip žinia, nors neuroleptikai ir sukelia šitą reikalą, jie ir simptomus pašalina, todėl jei jau pastebėta tokia simptomatika, tai reiškia, kad dozes reikia didinti, kad nebūtų taip.

Pasveikimo tikimybė

Kaip būdinga, chroniška diskinezija pasireiškia, kai pacientas apstojamas gydyti. Todėl šitai reiškia, kad pacientą reikia vėl gydyti. Taip kad jei tik jis gydomas, tai svarbu tik, kad dozės būtų didinamos ir diskinezija nesivystys. Nes jos priežastis - tai vaistukų vartojimo nutraukimas.

Tyrimai, tiesa, rodoo, kad jei pacientas ne pernelyg ilgai gydytas, tai maždaug po trijų mėnesių trečdalis pacientų pasveiksta savaime. Pirmu metu, po staigaus neuroleptikų vartojimo nutraukimo, pas šiuos pacientus simptomatika smarkiai stiprėja, jie muistosi ir tamposi visaip, kol maždaug po 1-2 savaičių diskinezija išsivysto pilnai, tačiau praėjus dar 1-2 savaitėms, simptomatika ima silpnėti.

Tardyvinės diskinezijos silpnėjimas atvirkščiai koreliuoja su vaisto vartojimo trukme: jei vaistai vartoti mažiau, nei metus, absoliuti dauguma pacientų per metus laiko pagyja. Jei vaistai vartoti ilgiau - pagijimo tikimybė krenta. Didėjant vaistų vartojimo trukmei, remisijai reikalingas periodas auga.

Nors būna stebimi spontaniškos remisijos atvejai net ir tada, kai neuroleptikai vartoti 5-10 metų, esant tokiam ilgam vartojimui, pasveikimo tikimybė maža. Dažniausiai tokiais atvejais būna tik simptomatikos susilpnėjimas.

Spontaniška remisija turi daug aukštesnę tikimybę pas jaunus pacientus, tuo tarpu pagyvenę sveiksta daug lėčiau.