Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!

Sifilis

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sifilis (liaudyje vadinamas "sifakas" arba "sifa") - Treponema pallidum (blyškioji treponema) sukelta liga. Pradinės sifilio stadija vadinasi "kietasis šankeris" - dėl susidarančių kietų, gan neskausmingų opų. Šios opos pradinėje stadijoje atsiranda ant lytinių organų, burnos, liežuvio ar pan. - tose vietose, kur sifilio bakterijos prasiskverbė į organizmą, o vėliau išplinta po aplinkines kūno vietas. Galutinė sifilio stadija vadinama progresyviniu paralyžiumi.

Vienu metu sifilis buvo beveik išnykęs, Lietuvoje per metus tebūdavo fiksuojama vos keletas atvejų. Tačiau panaikinus priverstinį gydymą, išplitus visokiai savigydai, sifilis ima plisti vėl, ypač kai kuriose lėtinėse formose.

Dėl itin aiškios, gerai stebimos ir nervų sistemą pažeidžiančios eigos sifilis tapo liga, pagal kurią Emil Kraepelin sukūrė visą šiuolaikinę psichiatriją, nes sifilio sukėlėjai per kokius 10-15 metų pažeisdavo paciento nervų sistemą, ypačiai smegenis, o dėl pažeidimų išsivystydavo simptomai, primenantys kitas psichikos ligas. Būtent toksai sifilis buvo pavadintas kaip neurosifilis ir tapo visų kitų psichikos susirgimų modeliu. Nors dėka sėkmingo pacientų gydymo neurosifilis šiais laikais yra beveik išnykęs, mokymo tikslais jis vis dar traukiamas į visus psichiatrijos vadovėlius bei žinynus.


Sifilio kilmė ir istorija

Į Europą sifilį atvežė Kolumbo jūreiviai - kaip žinia, atradus Ameriką, tieji išsyk puolė pistis su vietinėmis indėnėmis. Kadangi tuose kraštuose sifilis buvo paplitęs jau daugelį tūkstantmečių, vietiniai indėnai buvo išsiugdę gan stabilų dalinį (leidžiantį ligoniui išgyventi apie kelioliką metų ar daugiau) imunitetą sifiliui, kurio neturėjo europiečiai. Dėl masinio užsikrėtimo sifiliu, iš plaukiojimo tegrįžo mažiau, nei pusė Kolumbo jūreivių - didžioji dalis mirė dar negrįžę atgal. Per artimiausius metus sifilis staigiai ėmė plisti Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje.

Čia norim pastebėti, kad Amerikoje sifilis netgi plito paprasčiau ir lėtinėmis formomis - ten iki šiol egzistuoja toksai susirgimas, kaip pinta, nuo kurio indėnai nemiršta, bet kuris yra tiesiog specifinė, labiau odą ir veidą pažeidžianti sifilio forma. Kai tasai susirgimas persiduoda kokiam nors europiečiui - tai liga būna daug kartų baisesnė.

1495 metais Italijoje, prancūzų užgrobtame Neapolyje kilo tikra sifilio epidemija, kurią sukėlė su visom iš eilės kekšėm besipisę, o paskui paprastas moteris prievartavę prancūzų kareiviai. Epidemija prasidėjo paprastai: prancūzai buvo pasisamdę ispanų pirklius, kurie su savo jūreiviais gabeno jiems maistą. Taigi, tie pirkliai ir jų jūreiviai apkrėtė Neapolio uosto prostitutes, o tos - jau ką papuola, įskaitant prancūzų kareivius. O kadangi papročiai Italijoje buvo laisvesni, nei Ispanijoje, tai ir kita publika sifiliu užsikrėtinėti ėmė daug smarkiau. Juoba, kad tie sifilitiniai prancūzų kareiviai irgi keliavo po įvairias valstybes, parsisamdydami.

Nuo tada sifilis staigiai ėmė plisti po visą Europą, jau XVI amžiuje, vos po kelių dešimtmečių nuo epidemijos pradžios, pasiekė ir Lietuvą. Tuo metu genetinis žmonių prisitaikymas atlaikyti šią ligą buvo menkas, todėl jau pirminės stadijos metu mirdavo iki kelių dešimčių procentų užsikrėtusiųjų. Tai buvo realiai labai baisi liga.

Kai kurie mokslininkai mano, kad kai kuriais momentais Europoje sifiliu sirgo daugiau, kaip pusė žmonių, o pagijimas tebuvo susijęs su Treponema pallidum nesugebėjimu išgyventi prie aukštesnės, nei 39-40 laipsnių temperatūros, dėl ko neretai savaime pasveikdavo kitomis, karščiavimą sukeliančiomis ligomis apsirgę vaikai (jiems būdinga aukštesnė temperatūra karščiuojant), rečiau - ir suaugę žmonės. Per kelis šimtmečius europiečiai įgijo tam tikrą dalinį atsparumą sifiliui, dėl ko staigių mirčių nuo užsikrėtimo smarkiai sumažėjo, užtat išplito įvairios lėtinės formos, tokios, kaip progresyvinis paralyžius ar neurosifilis.

Sifilio poveikis kultūrai

Manoma, kad būtent sifilis ilgainiui tapo seksualinių draudimų Europoje priežastimi. Būtent kaip galutinė kovos prieš venerines ligas, ypač sifilį, išraiška tapo Viktorianizmas, kurio metu buvo uždraustos bet kokios užuominos į seksą didžiojoje Europos dalyje.

Sovietinės ir posovietinės Lietuvos mokyklose sifa arba sifakas buvo vienas mėgstamiausių mokinių žaidimų pertraukų tarp pamokų metu. Jo esmė koks nors atplyšęs baisaus linoleumo gabalas, kempinė ar skuduras reiškia sifos užkratą. Mesta ir palietusi kito moksleivio kūną sifa šį užkrečia, na o buvusį sifos savininką išgydo nuo sifos. Na, o bet tačiau sifų sifa lieka tas kuris iki skambučio nespėja išsivaduoti nuo užkrato.

Sifilis kadaise buvo kraupi liga, greitai ir ryškiai pažeidžianti smegenis - neurosifilis. Dėl sifilio sukeliamų smegenų pažeidimų psichikos ligonių skaičius buvo kelis kartus didesnis, nei dabar. Taigi, kelis šimtus metų visokie psichikos sutrikimai ir venerinės ligos atrodė tiesiog neatsiejamai, o ir gydymas neretai būdavo bendras, vienodas - pvz., karštos vonios, maliarinė terapija, sulfozinas. Tik nuo XXa. pradžios ėmė rastis ryškesnės ribos tarp sifilio ir psichikos susirgimų, bet net ir čia sifilio gydymas buvo galutinai atskirtas tiktai apie 1960-1970 metus.

Jei skaitysite kokias nors senovines knygas (parašytas XIXa. ar anksčiau), turėkite omeny, kad senais laikais žodžiai "sifilitikas" ir "psichas" buvo abipusiai sinonimai: jei sifilitikas - vadinasi, kad psichas, o jei psichas - vadinasi, kad sifilitikas. Šiais laikais toksai painiojimas atrodo tiesiog neįtikėtinai.


Gydymas

Gydoma antibiotikais, ypač penicilino ir eritromicino grupės. Taip pat - sunkiųjų metalų preparatais, pirogenine terapija. Labai svarbi medikų priežiūra - po pirminės stadijos sifilis itin dažnai pereina į latentinę stadiją, kai pacientai jaučiasi esą išgiję, bet nepaisant to, blyškioji treponema plinta po visą organizmą, o vėliau sifilis vėl apsireiškia žymiai sunkesnėmis, neišgydomomis formomis, dažnai kaip neurosifilis, o neretai per porą metų peraugdamas ir į progresyvinį paralyžių, kai gydymas jau netenka prasmės.

Itin dažnai latentinė stadija kyla, jei ligonis bando gydytis sifilį pats - dažniausiai ligoniai tepritaiko vos 5-10 procentų reikalingo antibiotikų kurso, taip pat nepasitikrina ar yra išgiję ir galvoja, kad dingę simptomai reiškia pasveikimą. Dalimi atvejų sifiliu užsikrėtęs ligonis išvis nepereina pirminės šankerio stadijos, išsyk apsirgdamas latentine forma, o vėliau susirgdamas progresyviniu paralyžiumi.

Klasikinis sifilio gydymas pirogenine terapija ir sulfozinu ilgam buvo tapę puikiais metodais, plačiai naudotais psichiatrijoje. Šiuo metu nei vienas, nei kitas būdas nėra taikomi.


Ką daryti, jei kilo įtarimų

Jei kilo įtarimų, kad buvo šansų apsikrėsti, tegul ir menkų - kreipkitės į medikus. Be jų pagalbos jums galas, čia jau nejuokaujam. Venerologinių dispanserių ir šiaip patikros punktų yra daug, juose daromi ir anoniminiai tyrimai, ir netgi anoniminis gydymas, tad rizikos jokios. Žinokit tik, kad nesigydydami ir nesitikrindami, galit jaustis sveikais kelis metus, o paskui tik PYST ir basta!