Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Septyniolika pavasario akimirkų

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Septyniolika pavasario akimirkų – neva kultinis tarybinių laikų televizijos kinas apie Štirlicą, daug ten serijų (netgi 12), katrą rodydavo per visokias mokinių atostogas. Kadangi nieko kito įdomesnio nerodydavo tai jis buvo labai populiarus, aptarinėjamas liaudyje, kuriami anekdotai, o atskiras frazes iš to kino naudodavo buitinėje kalboje. Žodžiu - tipiškas tarybinis kinas, ankstyvųjų laikų sovietinis serialas.

Libretą šiam meno kūriniui parašė garsus KGB propagandistas Julianas Semionovas. Filmo pagrindinis herojus - SS štandartenfiureris Maks Otto fon Štirlicas, katrasai ištiesų buvo rusų agentas, ir filmas apie tai kaip jisai neva stukalino vokiečius paskutiniais antrojo pasaulinio karo mėnesiais. Filmas dvelkia neregėta nuobodybe ir gumos tąsymu, tad serijų gavosi nemažai.

Įdomesnis gal variantas, kad visas serialas akivaizdžiai ir atvirai skleidžia kažkokią šizofreniją su įvairiais balsais galvoje, nes visą laiką nuolat kažkas už kadro pasakoja, kas ką galvoja, pakol imi nesuprasti, kur ten kokie balsai, o kur žmonės šnekasi, o galų gale baigiasi viskas tuo, kad jau balsai ima nesiskirti nuo filmo herojų, taip kad visiškas siurrealizmas, leidžiantis įtarti, kad pagrindinis herojus Štirlicas rūkydavo ne šiaip kokias cigaretes, o mažų mažiausiai kokį tai hašišą, o gal ir kažką sunkesnio.

Štirlicą tenais vaidino anoks aktorius Viačeslavas Tichonovas, anoks gražuolis pupulis, kad visos bobos tą filmą ir dėl jo žiūrėdavo. Ypatingai grakščiai atrodydavo jo susimąstęs veidas, kai jis mąstydavo ar šiaip žiūrėdavo į tolį.

Gi visokie pribaltai, žiūrėdami tą filmą apie septynioliką pavasario akimirkų, suprasdavo, kad SSRS buvo tiesiog kažkoksai laukinių kraštas, nes karo laikų atsilikėliškos nacių technologijos, kurios filme buvo rodomos, atrodė žymiai įspūdingiau, nei visa tai, kas žmonėms būdavo prieinama sovietmečiu. Tai aišku, visokie mokinukai išmokdavo daug visokių žodžių ir sužinodavo nemažai apie tai, kokia gera buvo nacių tvarka, o paskui paišydavo svastikas ir vieni kitus vadindavo oberšturmbanfiureriais bei panašiais žodžiais.

Dar daugiau visgi naudos buvo iš to, kad filmas prikėlė krūvas anekdotų apie Štirlicą...