Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Rezonieriškumas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Rezonieriškas mąstymas)
Jump to navigation Jump to search

Rezonieriškumas arba rezonieriavimas - čia kaip būna tokie labai visus užpisantys tipažai, kurie ir iš tuščio į kiaurą pilsto, ir vis jiems viskas negerai, ir visi tie jų samprotavimai buki ir nykūs iki visiško negalėjimo, nes paremti anei jokia ne logika, o kažkokia pseudologika, neaiškiomis konstrukcijomis bei analogijomis.

Prie rezonieriavimo būdinga žodinė tryda, pramaišiui su visokiais terminais, kurių nei prasmės pacientas nesupranta, nei išvis neaišku, ką nori pasakyti. Dažnas atvejis, kai pacientai kalba tokius žodžius, kaip diskursas ar paradigma, anei iš tolo nesuprasdami, ką tai reiškia.

Vienas iš rezonieriškumo požymių - kad pacientas nei nesigilina, ar jį labai kas suprato, nes jiems patsai pezėjimo ir nusišnekėjimo procesas yra malonus, o ne kažkoksai rezultatas. Atitinkamai, paciento mąstymas visiškai praranda kryptingumą, jis visai negalvoja apie tai, kad kažką pasiekti, o galvoja tik apie tai, kaip belekaip prisisamprotauti apie bet ką, ką papuola.

Ryškus požymis - rezonieriškas pacientas nesugeba pats bent kiek rišliau suformuluoti pokalbio temos ir negali pasakyti, apie ką kalba.

Bet kokią temą rezonieriai sugeba išvartyti durniausiais būdais, pvz., apie finansus ar techniką kalbėti iš kokios nors filosofinės ar etinės-religinės pusės. Labai dažnai rezonieriškumas būna komplekse su metafizine intoksikacija - tokiu atveju gaunasi išvis bet kokį sveiką protą paskandinantis verbalinės diarėjos srautas.


Rezonieriavimo tipai

Priklausomai nuo psichikos ligos, rezonieriškumas gali gerokai skirtis:

  • Šizofreninis rezonieriškumas - būdingas aiškus afektas, paciento poreikis pranešti pasauliui kažkokią svarbią žinią, byloti kažkokius savo regėjimus. Pacientas turi aiškų polinkį į abstrakcijas, visokias smulkmenas perkelia į kažkokį sisteminį lygį, kalbose daug iškilmingumo, visokių epitetų, išskirtinės intonacijos, šnekos gali trukti ilgai ir būna visiškai tokios, kaip kokių nupušusių politikų kalbos per partijų suvažiavimus ar kokių nors valdiškų renginių atidarymus, tik dar paryškintos kliedesingais atspalviais ir pseudomoksliniu patosu.
  • Epileptinis rezonieriškumas - labiau primena norminį rezonieriškumą, išlaikomas tam tikras grįžtamasis ryšys su klausytojais, tačiau kalbos turi aiškų afektinį atspalvį, yra daug visokių pamokančių, moralizuojančių nesąmonių, paciento šnekos panašios į kažkokį tai pamokslavimą.
  • Organinis rezonieriškumas - artimiausias norminam. Yra aiškus kalbų nukreiptumas į konkretų asmenį, sukyla esant sunkumams. Skirtumas nuo normos yra tas, kad kalbos yra komentuojančio pobūdžio, pacientas ima aptardinėti visokius savo atliekamus veiksmus. Tai itin pasimato, jei pacientui tenka dirbti kokį nors darbą - kažkuriuo momentu jis ima kažkam aiškinti, ką daro ir negali užsičiaupti. Šitas rezonieriškumo variantas kyla esant organiniams smegenų pažeidimams.
  • Norminis rezonieriškumas - čia tuo atveju, kai pacientas išties neserga, bet pakliūna į situaciją, kur reikalinga kažką prišnekėti. Pavyzdžiui, koks nors studentas per egzaminą ar kokio nors darbo gynimą irgi gali valandą laiko ką papuola protingai šnekėti, bet taip nieko ir nepasakyti.

Taip pat įvairios rezonieriškumo formos yra aptinkamos ir šiaip asmenybės patologijos atvejais, ypač pas isterinius ir šizoidinius tipažus.