Pseudointelektualai

Pseudointelektualai - visiška dibilų priešingybė, kartais paradoksaliai laikoma pastarųjų atmaina. Labai nekenčia visų dibilų, kartais dalyvauja akcijose, pvz., Seimo šturme arba priešingai - smerkia tokių akcijų dalyvius. Kai kurie priklauso nomenklatūrai.

Naujesniais laikais, jau prisiskaitę Pipedijos, jaunesnio amžiaus pseudointelektualai kartais ima švaistytis pareiškimais apie dibilus, taip neretai sukeldami įtarimų apie savo pačių sąsajas su neodibilų sluoksniais.

Patį tiksliausią ir glausčiausią pseudointelektualų apibūdinimą kažkur komentaruose išsakė Postmodernistinė melancholija: pseudo intelektualai filtruoja ne turinį, o formą – čia ir bėda. Be to, nenaudoja ironijos filtro, o taip pat – nepastebi, kai jį naudoja kiti.

Bendresnis pseudointelektualų apibrėžimas

Lietuvių liaudies filosofės Nidos teigimu, pseudointelektualus identifikuoja šie bruožai:

• žaloja gimtąją kalbą (vartoja vertalus – tokius kaip „diskursas“, „falibilumas“, „eksplikacija“ – ir negirdėtas pavardes);
• turi universiteto diplomą ar net mokslo laipsnį ir tai matosi;
• keistai pralinksmėja išgirdęs frazes „mano giliu įsitikinimu“, „gyvenimiška patirtis man sako“, „aš, kaip visi normalūs žmonės, manau“ ir pan.;
• veliasi į viešas diskusijas ir akcijas, bet tiktai tam, kad savo nesuvokiamais postringavimais drumstų skaidrų vandenį („kiršintų tautą“) ir demonstruotų liguistą niekam nereikalingą gebėjimą plaukti prieš tautinę srovę;
• turi humoro jausmą ar net polinkį būti ironišku (ypač sunkus atvejis);
• daugiažodžiauja, skęsta pleonazmuose, ieško retorinių efektų, klaidžioja aiškinimuose, apibrėžimuose, perskyrose, klasifikacijose ir klaidina kitus, užuot kalbėjęs „tiesiai šviesiai“, „trumpai drūtai“, kapotais sakiniais, o dar geriau – vienijančiais šūkiais („Sveika tauta – Lietuvos vertybė!“);
• stokoja „brandumo“ arba „prigimtinės išminties“ (tai tas pats) – yra beviltiškai paviršutiniškas (Žinote, kada subręsta vandens malūno ratą sukantis mulas? Tada, kai išmoksta eiti ratu ir nustoja spyriotis, nors galutinė branda pasireiškia vėliau, tada, kai, sutvirtėjus smegenų kraujagyslių sienelėms, atitarnavęs mulas-veteranas suka ir suka ratus po pievelę savo malonumui, nes pagaliau suprato – Arbeit macht frei).

Dar jis yra

• ekshibicionistas (nedovanotinai dažnai kalba pirmu asmeniu, sako „aš“, užuot prisidengęs kuo tankesne firmos „Mes“ antklode ar apsimetęs nepastebimu naratoriumi, kurio paskirtis – nušviesti tarsi prožektoriui sceną ir leisti joje išryškėti kitiems veikiantiems asmenims);
• grafomanas (rašo nedidaktinę literatūrą ir rašo gerai);
• nepatriotas (nemano, kad gimė geriausioje iš geriausių visuomenių ir nestokoja kvailumo apie tai pasakyti garsiai, vietoj šalies pavadinimo vartoja "Mūsų valstybėje...");
• amoralus (nekuklus: niekina minios moralę);
• „knygų žiurkė“ (skaito baisiai nuobodžias knygeles, visiškai nereikalingas paprastam žmogui, ir to nesigėdija).